Vaidyba „tikrovės teatre“: etika, politika ir poveikis žiūrovui

LTAutentiškumo ar tikrovės efekto siekis šiuolaikiniame teatre pasireiškia įvairiomis tikrovės teatro (Carol Martin) formomis: dokumentiniu, pažodiniu, autobiografiniu teatru ar įvairiomis rekonstrukcijomis ir inscenizacijomis. Visos šios teatro formos sietinos su (ne)vaidybos ar (po)vaidybos būsenomis, kurių esminis bruožas – tai tikrovės efektas. Pastaraisiais metais Lie-tuvos teatro scenoje atsirado nemažai darbų, kuriuose vaidina patys pasakojamų istorijų subjektai, o jų scenoje išsakomi tekstai sukurti remiantis interviu ar kūrybinių dirbtuvių metu pasidalinta autobiografine medžiaga. Šie spektakliai taip pat gali būti priskiriami tikrovės teatro srovei. Pirmojo asmens pasakojimai ir įkūnytos autobiografijos skatina žiūrovus išgyventi ypatingą tikrovės patyrimą. Jeigu scenoje savo pačių jausenas įkūnija patys pasakojamų gyvenimo istorijų subjektai, o ne profesionalūs aktoriai – tai neišvengiamai sustiprina autentiškumo potyrį teatre. Be to, tokie spektakliai kelia klausimus apie tikrovės ir vaidybos santykio kaitą šiuolaikinio teatro kontekste ir yra labai intriguojantys socialinių vaidmenų (Ervingo Goffmano sąvoka) ir dvigubo tapatybės kodavimo (Richardo Schechnerio terminas) teorijų įžeminimo meninėje praktikoje pavyzdžiai. Šiame straipsnyje analizuojami pirmojo asmens pasakojimais ir įkūny-tomis autobiografinėmis istorijomis paremti Lietuvos teatro spektakliai bei apibrėžiami juose besiformuojantys vaidybos būdai, jų estetiniai principai ir platesnės kultūrinės implikacijos. Remiantis performatymo teorija, straipsnyje taip pat bus siekiama nustatyti vyraujančias meni-nes strategijas ir aptarti pagrindines problemas, iškylančias tokio pobūdžio spektakliuose. RAKTAŽODŽIAI: autobiografinis pasakojimas, Lietuvos teatras, vaidyba, tikrovės teatras, dokumentinis teatras.

ENThe pursuit of authenticity or the effect of reality in contemporary theatre manifests through various forms of “theatre of the real” (Carol Martin): documentary, verba-tim, autobiographical theatre, and various reconstructions and reenactments. All these the-atrical forms are linked with non-acting or post-acting, whose essential feature is the effect of reality. In recent years, numerous productions have emerged on the Lithuanian theatre stage where the subjects of the narrated stories perform themselves, and the texts spoken on stage originate from interviews or autobiographical material shared during creative workshops. These performances can also be categorised under the “theatre of the real” trend.First-person narratives and embodied autobiographies invite audiences to experience a distinct sense of reality. When the subjects of life stories, rather than professional actors, present their own experiences on stage, it inevitably enhances the sense of authenticity in the theatre. Fur-thermore, such performances provoke questions about the evolving relationship between reality and acting in contemporary theatre and serve as compelling examples of how theories of social roles (Erving Goffman’s concept) and double consciousness (Richard Schechner’s term) are roo-ted in artistic practice. This article analyzes Lithuanian theatre productions based on first-per-son life stories and embodied autobiographical narratives, defining the emerging modes of acting, their aesthetic principles, and broader cultural consequences. Drawing on performance theory, the article also seeks to identify the dominant artistic strategies and discuss key issues that arise in these types of performances. KEYWORDS: autobiographic narrative, Lithuanian theatre, acting, theatre of the real, documentary theatre.