Vytautas Kardelis. Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai : recenzija

LTRecenzento nuomone, V. Kardelio knyga gali būti lietuvių dialektologijos ir istorinės lingvistikos tyrimo pavyzdys. Po teorinės ir metodinės įžangos išsamiau tiriama ir aprašoma Linkmenų (autoriaus gimtosios) šnektos fonologinė sistema. Aiškiai ir formuluojami slaviškų skolinių paplitimo lietuvių kalboje fonologiniai dėsniai, slavų kalbų vokalizmo bruožai. Ištyrus slavų leksinius skolinius, kurių rytinėse lietuvių šnektose yra nemažai, paaiškėjo, kad jie anksčiau nebuvo plačiai vartojami. Tyrimas naujai nušviečia ir turbūt įneša didžiausią indėlį, aiškinantis tokias ginčytinas ir prieštaringas lingvistines problemas kaip slaviškų skolinių etimologija, pagrindžiant ar jie lenkiškos kilmės, ar kilę iš rytų slavų (Baltarusijos, kur ši šnektos atmaina yra vadinama kaip „mova prosta“ arba „kalba po prostu“). Pateikiama skolinių plitimo procesų chronologija, lenkų ir baltarusių kalbų ryšiai ir jų įtaka lietuvių šnektoms bei rytų Lietuvos šnektų istorinė fonologija. Seniesiems lietuvių raštams ir lietuvių dialektologijai (juos anksčiau yra tyręs V. Urbutis) svarbus Kardelio teiginys, kad daug slaviškųjų skolinių, dažnai laikomų polonizmais, iš tikrųjų yra baltarusiškos kilmės. Tai akivaizdu iš knygos gale pateikiamo žodynėlio. Lenkų kalbos įtaka buvo akivaizdi rytiniame Lietuvos plote, tačiau nėra nieko stebėtina, jog daugiau skolinių galėjo plisti iš baltarusiškų šnektų nei iš lenkų: lietuviai ir baltarusiai gyvena šalia (netoli nuo Linkmenų, Adutiškyje, kalbama abiem šnektomis). Lenkų kalba tarsi skynė kelią slavų skoliniams plisti rytų Lietuvos šnektose.Reikšminiai žodžiai: Slavizmai; Fonologinės integracijos dėsniai; Lietuvių rytų aukštaičių tarmės; Slavonic borrowings; Phonological integration laws; Eastern Lithuanian dialects.

ENAccording to the reviewer, V. Kardelis’ book may be an example of a research of the Lithuanian dialectology and historical linguistics. The theoretical and methodical introduction is followed by a more detailed analysis of the phonological system of Linkmenos (the author’s native) dialect. Phonological patterns of the distribution of Slavonic loanwords in Lithuanian and the vocalic features of the Slavonic languages are clearly formulated. It is established that previously Slavonic loanwords were not widely used in eastern Lithuanian dialects. The research shows a new approach and contributes to the analysis of the debatable and controversial linguistic issues such as the etymology of Slavonic loanwords by proving whether they are of Polish or Eastern Slavonic origin. The chronological order of the process of spread of the loanwords is presented as well as the links between the Polish and Belarus languages, their influence on Lithuanian dialects and the historical phonology of the eastern Lithuanian dialects. Kardelis’ statement that many Slavonic loanwords considered to be Polonisms actually are of Belarus origin, is important to the old Lithuanian writings and Lithuanian dialectology. The Polish influence was evident in the eastern area of the Lithuanian territory but it is not surprising that more loanwords could have passed to Lithuanian from the Belarus rather than Polish dialects: the Lithuanian and the Belarus inhabit neighbouring territories (in Adutiškis, located close to Linkmenos, both languages are spoken).