Liudijimai apie prarastos Mažosios Lietuvos simbolį

LTRecenzijoje aptariama 2017 m. išleista knyga "Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose: simonaitistikos šaltinių publikacija" (liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė leisti Domas Kaunas). Knygoje pateikiami amžininkų liudijimai apie Ievą Simonaitytę. Juos dar sovietmečiu pradėjo rinkti D. Kaunas. Sudėtus tekstus parengėjas vadina sakytiniais liudijimais. 57 liudytojus, D. Kaunas suskirsto į keletą kategorijų. Prieš kiekvieną pasisakymą glaustai pateikiami paties liudytojo pagrindiniai biografijos faktai. Be to, sudarytojas iššifruoja tekste minimas pavardes, kitas realijas, neretai priduria ir vieną kitą priedą. Liudijimų vertę praplečia tai, kad dažname atsiskleidžia ne tik rašytojos, bet ir kitų kultūros žmonių būdo bruožai. Pikantiški epizodai kartais pagyvina, o kartais šaržuoja monumentalų jos portretą. Namų šeimininkės ir talkininkės liudija, kad rašytojos kasdienybė buvusi ir kūrybos "įkrauta", ir draugysčių nuspalvinta, ir nemalonių išlydžių nestokojanti. Šis knygotyros specialisto parengtas leidinys, kaip jau įprasta, dailus (dailininkas Alfonsas Žvilius), gausiai iliustruotas. Nuotraukose atsispindi Simonaitytės gyvenimo momentai, pradedant, matyt, pirmuoju įsiamžinimu Angerburge, kur sanatorijoje tarp 1912 ir 1914 m. gydėsi kaulų džiovą, baigiant kadru post mortem (laidotuvės Antakalnio kapinėse Vilniuje 1978 m. rugpjūčio 30 d.). Ypač vertingos ikisovietinių laikų fotografijos (pasitelktos ir iš asmeninio, ir iš įvairių valstybinių archyvų). Laikmetį, rašytojos aplinką iliustruoja ir senieji atvirukai – Priekulės, Klaipėdos (Memelio) vaizdai. Leidinio mokslinį statusą patvirtina santraukos ir rodyklės.