Lietuvos profesinių sąjungų veiklos istorinė apžvalga

LTPirma, viena iš XX a. pradžios stojimo į profesines sąjungas Lietuvoje sąlygų buvo darbuotojų gausa ir jų koncentracija. Tarpukario Lietuvos ypatybė – darbuotojų daugumą sudarė žemės ūkio darbininkai. Po žemės reformos (1922 m.) jie buvo išskaidyti po smulkius ir vidutinius ūkius. Tai darė įtaką profesinių sąjungų kūrimosi tendencijoms ir dėl šios priežasties darbuotojams buvo sunku burtis į profesines sąjungas. Antra, XX a. pradžioje profesinės sąjungos ėmė vienytis teritoriniu principu. Pagal nacionalinius požymius, pagal religinę, politinę pakraipą kūrėsi socialdemokratinės ir krikščioniškosios profesinės sąjungos. Trečia, Tarybinio laikotarpio Lietuvos profesinėms sąjungoms buvo priskirta ne tik darbuotojų socialinių, darbo, ekonominių teisių ir interesų atstovavimo ir gynimo funkcija, bet ir funkcijos, kurias turi atlikti politinės partijos ir valstybės aparatas. Ketvirta, Lietuvos nepriklausomų profesinių sąjungų judėjimas prasidėjo 1988 m. įkūrus Lietuvos darbininkų sąjungą. Šiandien Lietuvoje veikia jau trys profesinių sąjungų centrai. Toks Lietuvos profesinių sąjungų judėjimo susiskaldymas, taip pat socialiniai, ekonominiai ir teisiniai pokyčiai lėmė, kad narystė profesinėse sąjungose gerokai sumažėjo. Lietuvos profesinių sąjungų judėjimo susiskaldymas taip pat lėmė, kad profesinių sąjungų dalyvavimo valstybės ekonomikoje pagrindinis požymis yra profesinių sąjungų pliuralizmas. Kita priežastis, lemianti mažą narystę profesinėse sąjungose, yra socialinis-ekonominis profesinių sąjungų veiklos pagrindas. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, dviejuose trečdaliuose Lietuvoje veikiančių visų rūšių ūkio subjektų dirba iki 9 darbuotojų.Be to, Lietuvoje vis dažniau naudojamos lanksčios darbo formos, daugėja savarankiškai dirbančių asmenų. Tai mažina darbuotojų galimybes jungtis į profesines sąjungas, galinčias tinkamai atstovauti ir ginti jų teises bei interesus. [p. 285-286].