Mobilization of non-titular ethnicities during the last years of the Soviet Union: Gagauzia, Transnistria, and the Lithuanian Poles
LTStraipsnyje nagrinėjami autonomizmo judėjimų siekiai Padniestrėje, Gagaūzijoje ir Lietuvos lenkų rajonuose. Teigiama, kad turėtume daugiau dėmesio skirti Padnestrės ekonominio atsiskyrimo klausimams, kurie iškilo 1989–1991 m. Tyrinėtojai buvo per daug susitelkę į politinius ir teisinius procesus, kurie baigėsi Sovietų Sąjungos subyrėjimu, ir į po to iškilusias konfliktų reguliavimo problemas. Tačiau tikroji problema – ekonominis savarankiškumas. Išnagrinėjus tris atvejus matyti, kad Padnestrės vyriausybė nerado kitos išeities, kaip tik vėl integruotis. Lietuvos lenkai ir gagaūzai pasirodė esą geresni derybininkai dėl ekonominės padėties. Tyrinėtojai linkę manyti, kad Lietuvos lenkų ir gagaūzų autonomizmo judėjimą skatino jų etninės nuoskaudos, susijusios su mažumų teisių užtikrinimu. Toks aiškinimas abejotinas. Kaip rodo straipsnyje nagrinėjami dokumentai, Gagaūzijos lyderiai turėjo tokį patį biudžetinio atskyrimo planą kaip ir jų Padniestrės kolegos. Gagaūzijos vadovai buvo suvaržyti, nes jiems trūko išteklių organizuoti veiksmingas kolektyvines akcijas. Tai galima pasakyti ir apie Lietuvos lenkus. Kitas veiksnys, nulėmęs separatistinių regionų likimą – nebuvimas veikėjų ir institucijų, galinčių kontroliuoti ekonominius išteklius. Šia prasme Padniestrė buvo palankesnėje padėtyje nei Gagaūzija ir Lietuvos lenkų rajonai. Ekonominis potencialas ir gerai organizuotas politinis režimas nulemia regionų atsiskyrimą ir nepriklausomumo įgyvendinamumą.
