LTSausio 13-oji – lemiamas lūžis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Po šio įvykio Lietuva buvo pripažinta kaip atskira valstybė, susitelkusi į partinės sistemos kūrimą ir ekonomines reformas. Nacionalinį atgimimą 1988–1990 m. lėmė nacionalinė revoliucija, kuri buvo susijusi su liberaliomis vertybėmis. Ateities vizijos apėmė du matmenis. Vienas buvo skirtas Lietuvą atskirti nuo kitų sovietinių respublikų, užginčyti etnofederalistinę sistemą ir atsiriboti nuo centro. Antrasis buvo pagrįstas mikro strategijomis, skirtingų politinių veikėjų įsitraukimu į Nepriklausomybės atkūrimą. Straipsnyje siekiama atskleisti, kokia buvo pagrindinė politinių grupių įtampa šiame kelyje, kokios vyravo strategijos. Tyrimas pagrįstas diskurso analize, interviu ir atsiminimais. Darbe teigiama, kad nepaisant grėsmių, sausio mėnesio įvykiai sutvirtino Lietuvos visuomenę ir padėjo apibrėžti prioritetus. Nuolatinė Kremliaus grėsmė ir vidinės įtampos lėmė nuosaikius seno ir naujo elito santykius, o buvę komunistai išliko reikšminga jėga, padėjusi balansuoti sudėtingose situacijose. Sausio 13-oji susilpnino nacionalinių mažumų motyvaciją ieškoti alternatyvių scenarijų, suformavo aiškią Lietuvos poziciją Kremliaus atžvilgiu ir padidino Vakarų šalių paramą Lietuvai. Šis įvykis grindė tolesnį Lietuvos politinį ir ekonominį kelią, geopolitinę orientaciją, neoliberalizmo sklaidą, kuri vyko dešiniųjų ir kairiųjų politinių partijų opozicijos rėmuose.