Die Außenwelt der Gediminiden: Formen und Möglichkeiten internationaler Politik der heidnischen Großfürsten Litauens in der zweiten Hälfte des 14. Jahrhunderts
LTStraipsnis skirtas gediminaičių užsienio politikai aptarti. Pažymima, kad Lietuvos valstybė XIV amžiuje išsiplėtė į rytus ir per kelis dešimtmečius tapo daugiataute ir daugiakonfesine Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Konstatuojama, kad imperija iškilo tarp dviejų politinių ir konfesinių sistemų, tačiau valdančiosios dinastijos ir Lietuvos politinis elitas daugiausia išliko pagoniškas. Autoriaus nuomone, pagonybė, viena vertus, ribojo gediminaičių užsienio politiką, kita vertus, ši neužbaigta konfesinė situacija atvėrė tuometiniam Lietuvos elitui naujas lietuviškos diplomatijos erdves. Pažymima, kad gediminaičių valdymo metu susiformavo samprata apie šalį valdyti gimusią dinastiją, jie buvo pripažinti prigimtiniais valdovais, tėvoniais, o valstybė vadinta valdovo tėvonija. Aptariamas Gedimino užsienio politikos vienas esminių momentų – dinastinės vedybos, kai jo dukterys buvo siunčiamos į užsienį, kad vedybomis taptų užsienio diplomatijos veikėjomis, sustiprintų valstybių sąjungas ir susilpnintų vidaus politikos intrigų pavojus. Atskleidžiamas Gedimino požiūris į religiją, toliaregiškas suvokimas, kad lojalumu ir pagarba svetimai religijai galima pelnyti svetimšalių pavaldinių palankumą. Konstatuojama, kad maždaug XIV amžiaus viduryje pasirodė nauji Lietuvos politikos instrumentai - tarptautinės rašytinės sutartys, o nuo antros XIV amžiaus pusės pamažu intensyvėjo tarptautinė komunikacija, kuri pasireiškė kontaktų įvairove ir platesnėmis iniciatyvomis.
