From theory to practice: the fight for Jewish education in Vilna during the First World War

LTStraipsnyje aptariama žydų švietimo problema Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Karas tapo postūmiu žydų intelektualams susitelkti į kovą dėl žydų pradinių ir vidurinių mokyklų tinklo modernizavimo, siekiant užtikrinti pasaulietinio švietimo galimybę ir žydų identiteto išlaikymą. Naujų mokyklų kūrimo procesas formavo ideologines pozicijas ir skatino politines pertvarkas. Prasidėjus karui Vilniaus vaikai ir toliau lankė mokyklas. Žydų organizacijos rūpinosi pabėgėlių žydų situacija, taip pat jų vaikų ugdymu, steigė vaikų namus, darželius, organizavo pabėgėlių vaikų pradinį ugdymą. Šių organizacijų atsakas į pabėgėlių krizę suponavo žydų švietimo pokyčius, kurie įvyko jau po vokiečių įžengimo. Iš pradžių žydai ugdymą organizavo slapta, nes nebuvo aiški vokiečių okupacinės valdžios švietimo politika. Vėliau buvo leista slaptas mokyklas patvirtinti oficialiai, kuriose ugdymas vyko jidiš kalba. 1915 m. gruodžio 22 d. Oberostas patikslino savo švietimo politiką, paskelbdamas mokyklų veiklą reglamentuojančias instrukcijas. Ugdymas turėjo vykti mokinių gimtąja ir vokiečių kalbomis. Žydai pradėjo diskusiją dėl ugdymo turinio, švietimo tikslo, santykio tarp hebrajų ir jidiš kalbų ir kt. Iš įvairių organizacijų gaunamas finansavimas leido imtis mokyklų tinklo pertvarkos ir plėtros. Jidiš kalba tapo sėkmingai tvirtinamo sekuliaraus ugdymo turinio standartu. Tradicinis, religija paremtas ugdymo turinys hebrajų kalba tapo nepatraukliu. 1918 m. pab. į Vilnių įžengus rusams, švietimo situacija keitėsi. Naujas režimas palaikė jidiš ir skatino rusų kalbos vartojimą. Religinis ugdymas hebrajų kalba patyrė persekiojimus. Kultūrinė ir edukacinė veikla buvo stipriai apribota, nepaisant to, sukurtos švietimo institucijos esmingai pakeitė žydų ugdymo prigimtį.