Eufemizacijos procesų reikšmė tradiciniams formuliniams keiksmams
LTMokslininkai nuo seno domisi žodžiais – tabu ir jų substitutais, bet lietuvių kalbos eufemizmai iki šiol mažai tyrinėti. Eufemija arba eufemizacija yra senas reiškinys atsiradęs todėl, kad daiktas, veiksmas, savybė ar koks kitas dalykas sąmoningai ar nesąmoningai sutapatinamas su jį pavadinančiu daiktu. Eufemizmai kaip reiškinys paplitę daugelyje kalbų ir kultūrų. Skiriasi tik draudžiamieji dalykai ir eufemizacijos pobūdis. Esama nemažai eufemizmų, atėjusių iš senų laikų. Tokių eufemizmų randama ir lietuvių folklore. Tabu ir eufemizmai būdingi ne tik kalbai, bet ir etninei kultūrai. Straipsnyje aptariama eufemizacijos procesų įtaka tradiciniams formuliniams keiksmams. Keiksmai dažniausiai vartojami šnekamojoje kalboje, tačiau jų netrūksta ir įvairiuose tautosakos žanruose. Dažniausiai keiksmų randame pasakų, dainų ar paukščių balsų pamėgdžiojimų, burtų, užkalbėjimų tekstuose. Pagal eufemizmų atsiradimo lygmenį galima skirstyti juos į leksinius, fonetinius ir darybinius. Leksinių eufemizmų yra daugiausia. Kalbiniu požiūriu eufemizacijos procesai yra kitimų variklis, leidžiantis atsirasti visai virtinei substitutų, kur iš pradžių keičiamas vienas nemalonus dalykas kitu. Tada substitutas gali tapti toks pat nemalonus, todėl jis irgi keičiamas ar fonetiškai, morfologiškai patobulinamas. Pastarąjį substitutą galėtų keisti skolinys, kuris vėliau vėl galėtų patirti tuos pačius procesus. Taip praplečiamos tam tikros formulės ribos. Visi kitimai ir ribų praplėtimai atskleidžia žmonių gebėjimą prisitaikyti prie naujos situacijos, taip pat kalbos universalumą.
