Ankstyvoji lietuvių spauda apie armėnus ir armėnų genocidą (1885-1923 m.)

LTStraipsnių, išspausdintų XIX a. pab.- XX a. pr. Lietuvos laikraščiuose, analizė rodo, kad jų autoriai, lietuvių visuomenės veikėjai, iš esmės adekvačiai atskleidė armėnų padėtį Osmanų imperijoje ir Rusijos imperijoje. Šią publicistinę medžiagą savotiškai apibendrino 1934 m. „Lietuviškosios enciklopedijos“ straipsniai. Joje, be kita ko, sakoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metu turkai išpjovė apie 1,2 mln. armėnų: vyrų, moterų ir vaikų. Teigiama, kad Abdiulchamido II valdymo laikotarpiu žuvo 400 tūkst. armėnų. Armėnų klausimo istorija nuo 1878 m. Rusijos-Turkijos karo iki Lozanos konferencijos išsamiai aprašoma atskirame straipsnyje. Lietuvių autoriai blaiviai vertina didžiųjų Europos valstybių politiką ir nelinkę manyti, kad armėnai sulauks jų pagalbos. Analizuodami ilgametę armėnų engimo Turkijoje istoriją, lietuviai juos užjaučia ir tuo pat metu žavisi jų gebėjimu išlaikyti tautinę tapatybę, kovoti už savo gyvenimą ir teises. „Armėnų dvasia nenugalėta, jie neatsisakė krikščionybės ir nenustojo mylėti savo Tėvynės“, - rašo keliautoja ir lietuviškų knygų leidėja Pranaičių Julė. Lietuvių autoriai laikė Armėniją viena iš retų sąjungininkių kovoje su Rusijos vienvaldyste ir svarstė galimybę sujungti jėgas šiai kovai. Svarbu prisiminti, kad kai 1988 m. Arcacho armėnai pirmieji Sovietų Sąjungoje iškėlė laisvės vėliavą ir nepasidavė centrinės Sovietų Sąjungos ir Azerbaidžano valdžios gąsdinimams ir terorui, Lietuvoje vėl kilo susidomėjimas Armėnija. Tada lietuvių poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė suvokė armėnų judėjimo svarbą Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims, dėjo daug pastangų, kad paskleistų Lietuvoje teisingą informaciją apie įvykius Armėnijoje. Daugybėje straipsnių ir asmeniniu pavyzdžiu ji įtikinėjo visuomenę palaikyti armėnų tautą [Straipsnio ištrauka].