Apranga kaip lietuviškumo simbolis XIX a. Mažojoje Lietuvoje

LTApie Mažosios Lietuvos lietuvininkų aprangos raidą yra išskirtinai daug informacijos, lyginant su kitais lietuvių gyvenamais regionais. Lietuviškos aprangos savitumas buvo aprašomas kitataučių, dažnai keliautojų (žurnalistų, rašytojų) vykstančių pro Lietuvą bei lietuvininkų žemėse dirbančių vokiečių valdžios ar dvasininkijos atstovų. Straipsnyje, remiantis pranešimais, kuriuose išskirtinai pabrėžiama savita lietuvių apranga ir jų dovanos, apžvelgiama kaip lietuvininkų apranga buvo pozicionuojama ir įgavo lietuviškumo ir tautiškumo reikšmę. Lietuvių šventinės aprangos išskirtinumas buvo pastebėtas kitų ir įvertintas savų – dėka to buvo padėti tautinio sąjūdžio pagrindai lietuviškos aprangos srityje, kurie buvo permąstomi bei atrandami naujai tarpukario Lietuvoje. XIX a. spaudoje skelbtos žinios, kuriose minima lietuvininkų savita apranga bei jų rankdarbiai – dovanos susitinkant su Prūsijos (Vokietijos) karaliumi ar jo šeima, padėjo formuotis lietuviškos aprangos, kartu ir raitų lietuvaičių, kaip etniškumo simbolio reikšmei modernėjančioje visuomenėje. Senoviškų drabužių šventės stiprino lietuvininkų suvokimą apie savo kultūrinio palikimo lobius. Minėtos realijos buvo atkartotos ir tarpukario Lietuvoje, t. y. eisenose dalyvaujančios raitos merginos – tai išskirtinis Mažosios Lietuvos regiono simbolis, o senųjų lietuvių aprangos švenčių analogu galime laikyti tarpukariu Merkinėje surengtas Dzūkų senovės dienas.