Nazwiska patronimiczne w tradycji nazewniczej Wielkiego Księstwa Litewskiego
LTNagrinėjama pavardžių kilmė pagal patronimus, t. y. asmenvardžius iš tėvo vardo ar pavardės. LDK teritorijoje pavardės, pasibaigiančios -icz, ir išvestinėmis -owicz/-ewicz buvo dažnos. Tai rodo rašytiniai šaltiniai, tarp jų lietuvių-rusėnų metraščiai ar Lietuvos Metrikos dokumentai. Tokios galūnės paprastai buvo būdingos bajorams. Su emigrantais iš LDK toks pavardės tipas pasiekė didžiarusių teritorijas, kur ėmė reikšti tėvavardį (otčestvo), tačiau nevirto pavarde. Iš pradžių Maskvos Rusioje su tokiomis galūnėmis buvo įvardijami asmenys, turėję paveldimą dvarą (kunigaikščiai, bajorai). Dar XV a. patronimų vartojimas buvo susijęs su luomine padėtimi, o XVI–XVIII a. tapo asmenų, užimančių aukštas tarnybas Rusijos valstybėje, privilegija. XVIII a. Rusijoje sudarius „rangų lentelę“ tėvavardį, besibaigiantį -wicz, galėjo naudoti tik penkios pirmosios valdininkų kategorijos. Tokie apribojimai negaliojo LDK, kur patroniminiai asmenvardžiai plito šlėktų-bajorų nominacijoje, o vėliau ir kituose visuomenės sluoksniuose, daugiausiai tarp miestiečių. Patroniminės pavardės tipas taip pat ėmė dominuoti Palenkėje XVI a. Prie to prisidėjo tokio tipo pavardžių atraktyvumas, nes tuometinio elito vartojamas, jis imponavo platesnėms masėms įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Tačiau jau nuo XVI a. pab. tokio tipo pavardžių Palenkėje mažėja. Mat ją inkorporavus į Karūną (1569) LDK kanceliarijos įtaka sumažėjo. Ėmė populiarėti kiti pavardžių sudarymo formantai. Lenkų šlėktų pavardžių modelyje dominavo galūnė -ski, taip akcentuojant turimos žemės vietovę. LDK patronimai akcentavo priklausymą giminei.
