Elity i szlachta Małopolski wobec polityki bałtyckiej Jana III Sobieskiego

LTJonas III Sobieskis, 1674 m. išrinktas Lenkijos karaliumi, pradėjo aktyvią veiklą, siekdamas permainų užsienio ir vidaus politikoje. Didelę reikšmę jis skyrė Prūsijos kunigaikštystei, kas siejosi su Žečpospolitos aktyvumu Baltijos jūros regione. Tačiau karaliaus galia buvo ribota, nes norint aktyviau šiaurės kryptimi veikti reikėjo įtakingų šlėktų ir magnatų pritarimo. Be jo sunku buvo tikėtis gauti paramą didesnių karinių pajėgų formavimui ir išlaikymui, o be karinės jėgos pranašumo vargu ar galima buvo sustiprinti Žečpospolitos įtaką. Problema reiškėsi ir tame, kad reikėjo veikti ir kitomis kryptimis, pavyzdžiui, atsilaikyti prieš turkų spaudimą. O resursai buvo riboti, dėl to prioritetų nustatymas, o dar labiau jų realizavimas priklausė nuo valdančiųjų elitų ir šlėktų laikysenos, kuri atskiruose Karūnos regionuose įvairavo. Tai rodo tų regionų seimelių pozicija. Dėl to karaliaus santykiai su elitu atskiruose valstybės regionuose buvo svarbūs bendrajai valstybės politikai. Straipsnyje nagrinėjama kokios pozicijos laikėsi Mažosios Lenkijos elitas ir šlėkta Jono III Sobieskio Baltijos politikos atžvilgiu. Nėra aiškių duomenų, kad ta politikos kryptis būtų susilaukusi didelio pritarimo. Tai matyti atsižvelgus ir į rusėnų žemių, Volynės ir Ukrainos laikyseną. Daroma išvada, kad karaliaus vykdyta Baltijos politika pasibaigė nesėkmingai. Prie to prisidėjo ir tarptautinės konfigūracijos pasikeitimas. Dėl Portos agresyvios politikos karalius turėjo grįžti prie antiturkiškų veiksmų ir ieškoti sąjungininkų naujam karui su Osmanų imperija.