Szlachta litewska wobec panowania szwedzkiego i moskiewskiego w okresie załamania Rzeczypospolitej przełomu 1655 i 1656 roku

LTXVII a. viduryje į Lenkijos ir Lietuvos valstybę įsiveržus švedų kariaunai, o didelę LDK dalį užėmus Rusijos kariuomenei ir kazokams, Lenkijos karaliui pasitraukus į užsienį, nemaža Lietuvos šlėktos dalis turėjo apsispręsti dėl politinės orientacijos. Tai buvo ir jų svarbus turtinės nuosavybės klausimas, nes Rusijos okupuotoje teritorijoje šlėktai buvo žadamos nuosavybės teisės į žemę ir dvarus, jei jie prisieks carui ištikimybę. Savo ruožtu išlikimą švedai taip pat žadėjo, jei bus suartėjimas su Švedija, o tokios politikos rezultatu reikia laikyti 1655 m. sudarytą Kėdainių uniją. Straipsnyje nagrinėjama kaip tuometinėje Žečpospolitai itin sudėtingoje situacijoje elgėsi LDK šlėktos 1655–1656 m. sandūroje. Daugeliu atvejų jie vadovavosi pragmatiniais sumetimais, siekė atgauti dvarus, o priesaikos davimas carui nereiškė amžiną įsipareigojimą jam tarnauti.1656 m. Žečpospolitos atgimimas ir laikinas suartėjimas su Maskva palengvino dilemų sprendimą šlėktoms, nes abi valstybės tapo sąjungininkėmis kovoje prieš Švediją. Tačiau Rusijos caras norėjo tapti ir Lenkijos karaliumi, dėl to šlėktos turėjo laviruoti tarp Jono Kazimiero ir Aleksejaus Michailovičiaus. 1658 m. atsinaujinus karo veiksmams tarp Žečpospolitos ir Rusijos, šlėktos atstovai, anksčiau prisiekę carui, bet laiku masiškai sugrįžę į Jono Kazimiero pusę, nebuvo laikomi išdavikais. Nors buvo ir tokių, kurie liko tarnauti carui. Straipsnyje panaudota archyvinės medžiagos iš Pagrindinio senųjų aktų archyvo Varšuvoje, Vilniaus universiteto bibliotekos, tačiau vyrauja publikuoti šaltiniai ir istoriografijos panaudojimas.