Znaczenie wojen polsko-szwedzkich dla rozwoju fortyfikacji stałych w Rzeczypospolitej w XVII wieku (na przykładzie wielkich miast Prus Królewskich)

LTŠvedijos karalius Gustavas Adolfas karybos istorijos vadovėliuose laikomas kariniu reformatoriumi. Jo dėka pėstininkai tapo grėsminga jėga vis labiau naudojančia šaunamąjį ginklą, o Švedijos kariuomenė XVII a. I pusėje pagrįstai buvo laikoma geriausia Europoje. Prie jos tobulėjimo prisidėjo karinė patirtis kovose su Žečpospolita. Karai su švedais Lenkijos – Lietuvos valstybėje savo ruožtu skatino naujau įrenginėti fortifikacijas, ką matome kuriant bastionus Gdanske, Torunėje, Elblionge. Įrengiant bastionus XVI a. labiausiai lėmė italų patirtis, o XVII a. I pusėje Žečpospolitos teritorijoje labiau buvo perimama olandų patirtis, kviečiantis inžinierius iš Nyderlandų arba siunčiant gabų jaunimą ten mokytis fortifikacijų įrengimo meno. Straipsnyje remiantis Karališkųjų Prūsų miestų pavyzdžiais parodoma kaip buvo perimama olandų patirtis įrenginėti žemės pylimus ir apjuosti grioviais su vandeniu kuriant fortifikacines sistemas. Olandų hidrotechniniai gebėjimai buvo paklausūs dar ir dėl to, kad XVI a. pab. – XVII a. pradž. karinių veiksmų aktyvumas iš pietinės Europos dalies pasislinko labiau į Šiaurę, kur plytėjo Europos žemuma, o čia olandai su savo ilgamete kanalų kasimo, pylimų statymo ir kita patirtimi buvo vertinami. Dėl to Žečpospolitos šiaurinėse teritorijose, kur buvo Karališkieji Prūsai, kilo supratimas apie fortifikacijų modernizavimą prie sąlyginai didelių miestų. Tai pastebima dar iki karų su švedais. Pastarieji gi užėmę teritorijas Žečpospolitoje irgi buvo suinteresuoti fortifikacijomis savo gynybai ir taip pat rėmėsi olandų fortifikacinėmis technologijomis.