Bitwa pod Żarnowem 16 września 1655 roku

LTStraipsnyje karybos požiūriu nagrinėjamas Žečpospolitos kariuomenės pralaimėtas mūšis Švedijos kariuomenei prie Žarnovo miestelio 1655 m. rugsėjo 16 d. Lenkų pusė tada prarado apie tūkstantį karių užmuštais, o švedai mažiau. Vienas iš vizualių šio mūšio šaltinių yra Dalbergo (Dahlbergh) raižinys, tačiau šis autorius pats mūšyje nedalyvavo, o apie mūšio eigą sužinojo kitais metais iš švedų karininkų. Švedų karinės pajėgos atvaizduotos adekvačiau, o lenkų kariuomenės formuočių vaizdavimas raižinyje nėra patikimas. Mūšis atskleidė lenkų pusės einamųjų operacinių planų fatališką pasiruošimo ir realizavimo lygį. Strateginis planas buvo teisingas, tačiau pašauktinių kariuomenė 1655 m. viduryje nebuvo pajėgi sėkmingai taikyti ginamuosius veiksmus prieš tobulai paruoštą ir gerai ginkluotą švedų pėstininkiją ir artileriją, ypač tais atvejais, kai kovos lauke pavesdavo operacinės karinės pajėgos. Tokiomis sąlygomis gimė nauja karinių veiksmų koncepcija, o būtent „mušk ir bėk“ (lenk. wojna szarpana). Ją vėlesniais metais realizavo žymiausi lenkų kariuomenės vadai – Stefanas Čarneckis (Stefan Czarnecki) ir Ježis Lubomirskis (Jerzy Lubomirski). Istorikai pripažįsta, kad tuometiniai Žečpospolitos politiniai ir kariniai elitai susidūrė su nemažais sunkumais parengiant vieningą valstybės gynybos strategiją. Jei Karūnoje egzistavo Karališkųjų Prūsų gynybos bendras planas, tai Lietuvoje nediskutuota jokių karinių koncepcijų. Straipsnis parašytas remiantis daugiausiai lenkų ir švedų istorikų darbais, nors yra panaudota ir pora šaltinių iš Lenkijos bibliotekose saugomų XVII a. rankraščių.