Wzajemne oddziaływania i wpływy staropolskiej i szwedzkiej sztuki wojennej w zakresie organizacji armii oraz taktyki walki w latach 1655-1660

LTKarai su kazokais ir Maskva labai susilpnino tiek Karūnos, tiek Lietuvos armiją švedų Tvano išvakarėse. Karūnos armija 1655 m. neturėjo didelės kovinės vertės. Prieita iki neformalaus jos padalijimo į dalinius, pavaldžius karaliui ir dalinius, pavaldžius etmonams. Armija stipriai nepasipriešino švedams, kai šie 1655 m. liepą atakavo Žečpospolitą. Didelė šlėktos dalis nenorėjo kovoti ir atsidavė Karlo X Gustavo protekcijai. Kariniu požiūriu buvo nepalanku tai, kad švedai Žečpospolitoje atakavo tą Didžiosios Lenkijos regiono dalį, kurioje nebuvo naujoviškų bastioninių tvirtovių. Pagrindinė jėga prieš švedus buvo kavalerija, tačiau ji dėl nepakankamo finansavimo buvo krizinėje situacijoje, o be kitų kariuomenės ginklo rūšių husarai jau negalėjo lemti lemti batalijos eigos kaip tai padarė mūšyje prie Kirchholmo 1605 m. Lenkų artilerija savo ruožtu pasirodė silpnai, be to, švedai sugebėjo dalį jos perimti į savo rankas. Dideliuose mūšiuose lenkai, neturėdami stiprios pėstininkijos ir artilerijos, pralaimėdavo švedams, negalėjo paimti jų užimtų tvirtovių, tačiau veikdami kartu su partizanais, galėjo sėkmingai blokuoti švedų įgulas, izoliuoti atskirus jų punktus. Švedų armija savo organizacija, kovos taktika, išmuštravimu, ginkluote ir kovos patyrimu lenkė Žečpospolitos karines pajėgas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje švedai negalėjo išsilaikyti išsisklaidę didelėje erdvėje. Straipsnyje atskleidžiami švedų karybos ir jų armijos organizaciniai ypatumai, kartu palyginant su lenkų karyba ir karo menu, parodant kaip abiejų šalių karo menas veikė vienas kitą 1655–1660 m.