Polskie elity wobec Szwecji w przededniu potopu

LTLenkų – švedų taikių santykių 20 metų laikotarpis po paliaubų Štūmo kaime 1635 m. iki naujo karo 1655 m. nebuvo gerai ištirtas. Tokiomis sąlygomis išlieka svarbu plėtoti tyrimus išnagrinėjant atskirus klausimus. Straipsnyje nagrinėjama Karūnos elitų požiūrio į Šiaurės kaimyną problematika ir su tuo susijusi karinės grėsmės pajauta. Perteikiama daug faktinės medžiagos, įtraukiant nemažai jos iš Lenkijos archyvų, kas leidžia suprasti tuometines politinio mąstymo realijas. Čia daug remtasi seimų ir seimelių išlikusia medžiaga. Kartu atskleidžiami tuometinės politinės sistemos bruožai. Norint realizuoti kokią nors politinę programą reikėjo plataus sutarimo, o ją užblokuoti buvo lengva. Monarcho ir valstybės interesų konfliktas vertė elito žmones apsispręsti palaikant vieną ar kitą pusę. Elitų susigaudymas tarptautinėje situacijoje buvo menkas. Tiek karas su Maskva, tiek švedų invazija jiems buvo dideliu mastu netikėtumas. Senatui buvo sunku sukurti politinius planus, skirtingus nuo karaliaus dvaro oficialios linijos, nors tai buvo įmanoma. Elitai nesugebėjo pristatyti viešajai nuomonei dvaro politikos Švedijos atžvilgiu kad ir paprasčiausios koncepcijos. Tiesa, ji buvo kruopščiai slepiama ir žinoma tik siauram ratui. Atrodo, tik trigubo puolimo (Kazokų, Maskvos, Švedijos) perspektyva privertė kai kuriuos elito žmones aktyviau veikti. Didžioji senato dalis, nors ir nusiteikusi kritiškai dvaro atžvilgiu, nedarė nieko arba darė nedaug, sėdėdami namie. Nepaisant to, kritiškoje situacijoje senatas 1655 m. kovą sugebėjo modifikuoti karaliaus politiką. Tačiau jau buvo per vėlu.