Hiszpania wobec polsko-szwedzkiego rozejmu 1635 roku : misja opata Väzqueza i hrabiego de Solre

LTLenkų – švedų paliauboms 1629 m. Altmarke esminę reikšmę turėjo tarptautinė situacija. Madrido dvaras žinią apie paliaubas priėmė supratingai, tačiau neatmetė invazijos į Švediją plano. Ispanijos elitas gerai suvokė, kad Švedijos aktyvumą Europoje bus galima silpninti, jei švedai turės užsiimti savo šalies gynyba. Madride galvota apie plačios antišvediškos koalicijos sukūrimą, įtraukiant Angliją, Daniją ir Lenkiją. Švedams laimėjus Breitenfeldo ir Liuceno mūšius, protestantiškoms valstybės sukūrus Heilbrono lygą, Ispanija perorientavo savo politiką. Naujoje ispanų strategijoje svarbiausiu tikslu buvo plačios antiprancūziškos lygos sukūrimas, o taip pat glaudus bendradarbiavimas su Vienos Habsburgais kare prieš Olandiją. 1632 ir 1633 m. sandūroje rengiami nauji politinių ir diplomatinių veiksmų planai apėmė ir Lenkiją. Savo ruožtu Vladislovas IV Vaza, išrinktas Žečpospolitos karaliumi, planavo užimti ir Švedijos sostą, o galimame kare su Švedija matė Ispaniją kaip sąjungininkę. Bendrų interesų buvimas privedė prie Ispanijos sprendimo siųsti diplomatinę misiją į Lenkiją, kur ji tiesiogiai turėjo tartis su Vladislovu IV. Tačiau 1635 m. rugsėjo 12 d. Štūme buvo pasirašytos naujos paliaubos 26 m. laikotarpiui tarp Žečpospolitos ir Švedijos. Tai keitė tarptautinę situaciją, o ispanų diplomatija, 1634–1635 m. siekusi sutrukdyti naujas lenkų ir švedų paliaubas, patyrė pralaimėjimą. Ispanų misija į Vilnių pas ten buvusį karalių Vladislovą IV 1636 m. rugpjūtį vis dėlto atvyko. Šioms peripetijoms atskleisti ir yra skirtas šis straipsnis, panaudojant archyvinės medžiagos iš Ispanijos.