Juditos ir Salomėjos mitologinių įvaizdžių metamorfozė: nuo antitezės iki sintezės

LTGustavas Klimtas, Vienos secesijos atstovas, yra nutapęs du paveikslus, kurie vaizduoja nuostabaus grožio moterį, rankoje laikančią nukirstą vyro galvą. Jų pavadinimai: „Judita I“ ir Judita II“, bet kartais vienas iš jų būna pavadintas „Salomėja“. Straipsnyje, remiantis bibline mitologija, analizuojamas paradoksalus šių antipodiškų personažų sutapatinamas. Judita – žydų tautos herojė, sugundžiusi ir nužudžiusi Holoferną, taip išgelbėdama savo tautą nuo neišvengiamo sutriuškinimo. Senąjame testamente ji yra vadinama Viešpaties įrankiu išrinktosios tautos išsaugojimui ir šia prasme yra prilyginama Mozei. O Salomėja – patvirkusi tirono Erodo podukra, užsimaniusi švento vyro – Jono Krikštytojo galvos, ir ją gavusi. Krikščioniškų vertybių kontekste Salomėja – neabejotina antiherojė, tačiau jos personažas yra įkvėpęs ir tebeįkvepia nemažiau dailininkų ir poetų, nei Juditos. Tai ir Oskaras Wildas, Aurdy Beardsley, ir Gustav Moreau, ir Frans von Stuck, Alfonso Mucha, Julius Klinger ir kt. Estetiškumas iškrečia nemalonų pokštą etikai ir religinei nuostatai. Psichologizuotoje moderno aplinkoje tampa ne taip svarbūs ideologiniai motyvai – Judita ir Salomėja abi traktuojamos kaip femme fatale – pavojingos moterys, psichoanalizėje įvardintos – kastruojančiomis moterimis, jų archetipiniai įvaizdžiai leidžia savyje atpažinti amžinuosius Gyvenimo, meilės (Eros) ir Mirties (Tanathos) instinktus. Priartėjama prie didžiųjų aistrų erdvės, kur vyrai iš tiesų „praranda galvas“ ir tai negali nejaudinti. Feminizme ir postmodernizme šis siužetas įgauna papildomų kraupaus žaismingumo atspalvių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Erosas; Tanatas; Psichoanalizė; Judith; Salome; Femme fatale; Eros; Tanathos; Psychoanalysis; G.Klimt.

ENThe famous representative of the Vienna Secession, Gustav Klimt, painted two pictures that show a beautiful woman holding a man’s head in her hand. The paintings are called Judith I and Judith II, but sometimes one of them is called ‘Salome’. This article uses Biblical mythology as the basis of an analysis of the paradoxical coalescing of these two different characters. Judith – a Jewish heroine – has seduced and killed Holofern to save her nation from inevitable destruction. In the Old Testament she is called “the instrument of God” chosen to protect “God’s chosen people” and in this context she is compared to Moses. Whereas Salome, the immoral step-daughter of the tyrant Herod, ask for the head of the holy man John the Baptist – and she gets it. In the context of Christian values Salome is undoubtedly and anti-hero; however, her character has inspired, and still inspires, just as many artists and poets as Judith, including Oscar Wilde, Audrey Beardsley, Gustav Moreau, Franz Von Stuck, Alfonse Mucha, Julius Klinger and others depicted her. Aesthetics played a trick on ethics and religious disposition. In modern times, psychology has become more important than ideology, and Judith and Salome were both treated as dangerous femmes fatales, known in the psycho-analytic literature as castrating women. They are symbols of the eternal cycle of Eros (love) and Thanatos (Death). They arouse extreme passions, where men truly ‘lose their heads’. In feminism and post modernism, these motifs acquire extra shades of cruel jocosity.