"Žmogui su žinojimu lemta gyventi...": Vydūnas apie būriškąją pažinimo prasmę

LTŽvelgdami į Vydūno kūrybą ir kitą XX a. pradžioje įsibėgėjusį plačiašakį jo veikimą, į to veikimo motyvus, užmojus, galėtume jį apibūdinti kaip nuoseklų ir kryptingą reikšmingo tautai kultūrinio projekto vykdymą ar savo susikurtos ir filosofiškai pagrįstos tautos dvasinio ugdymo programos įgyvendinimą. Labai svarbus vaidmuo toje programoje tenka žinojimo apie būties esmę, tautos ir žmogaus būtiškąją paskirtį sklaidai, pažinimo vaidmens žmogui tobulėjant ryškinimui. Straipsnyje aptariama Vydūno būtiškoji pažinimo samprata. Vydūnui pažinimas buvo neatsiejamas nuo dorovinių principų laikymosi. Tikroji tiesa esanti neatsiejama nuo gėrio. Pastangos doroviškai bei dvasiškai tobulėti priartina žmogų prie Dievo, kuris ir yra pati tiesa. Pažinimą Vydūnas traktuoja kaip sudėtingą ir nenutrūkstamą procesą ir atskiro žmogaus, ir visos žmonijos raidoje. Į gamtos jėgų įvaldymą ir panaudojimą nukreipto mokslo pagrindu susikūrusią kultūrą mąstytojas apibūdina kaip technikos kultūrą, o jos dalis, susijusi su paties žmogaus galių vystymu, įvardijama kaip intelekto kultūra. Pats mąstytojas jaunystės intelektinių ir dvasinių ieškojimų metais jautėsi pasiekęs pakankamą žinojimo lygį, tuo žinojimu remdamasis pats tobulėjo bei vadovavosi savo kūrybinėje ir kultūrinėje veikloje. Lygindamas atkakliai lietuviškumo besilaikančius ir lengvai jo atsižadančius tėvynainius, mąstytojas suvokė, kad žmoniškumas yra toji tvirtovė, kuri geriausiai padeda apginti tautiškumą. Jis buvo vienas aktyviausių lietuviškosios žinijos sklaidos dalyvių. Jo paliktas žinias aiškina Vydūno draugija.