Pasaulis ir kalba: Antano Maceinos ir Algio Mickūno filosofinės įžvalgos

LTŽinija, kaip žmogiškojo pasaulio suvokimas ir pažinimas, neįsivaizduojama be kalbos, o jos filosofinė refleksija apima vos šimtmetį. Dvidešimtas amžius kaip tik ir tapo didžiųjų kalbos filosofijos krypčių ir atradimų epocha. Ludwigo Wittgensteino Loginiame-filosofiniame traktate kalba apibrėžiama kaip vienintelis filosofinio tyrimo objektas, tampantis pasaulio žinijos veidrodžiu. Kitaip tariant, mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba savo esminiais bruožais išreiškia giluminę pasaulio sanklodą (Vitgenšteinas, 1995). Martino Heideggerio kalbos filosofijoje kaip „būties namų“ (Haus des Seins) sampratoje kalbinė aplinka susiejama su žmogiškąja prasminės raiškos būtimi (Heidegger, 2014). Fundamentalūs šio garbaus vokiečių filosofo būties, žinijos ir kalbos apmąstymai sudomino lietuvių filosofą Antaną Maceiną, atkreipusį dėmesį į iškylančius kalbinius filosofinio interpretavimo skirtumus. Pasak jo, kiekviena „kalbinė sistema nešasi jau apipavidalintą pasaulį pagal kalbinės bendruomenės požiūrį ir kartu turint tam tikrą prasmę, kurios nėra kitoje kalbinėje sistemoje“ (Maceina, 2004: 205). Antanas Maceina pirmasis įvardijo pamatinius kalbos filosofijos klausimus lietuviškame kontekste: kokios gi iš tiesų yra galimybės filosofuoti ir pažinti lietuviškai? Ir kiek lietuvių kalba yra atvira metafizikai arba kiek metafizikos esama pačioje lietuvių kalboje? [p. 68].