Žanrai postmodernizmo akivaizdoje: esė ir šiuolaikinis eilėraštis

LTStraipsnyje teigiama, kad viena ryškesnių šiuolaikinės lietuvių poezijos ypatybių yra jos eseizmas. Tai siejama su šiuolaikinio kultūros mentaliteto ypatumais, nulėmusiais ir paties esė žanro iškilimą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Tie ypatumai - tai visų menų siekiniu tapusi tikroviškumo, kasdienybės, realybės iliuzija su visomis subjektyvumo, biografiškumo, dokumentiškumo sėkmėmis. Kaip tai reiškiasi poezijoje, parodoma analizuojant eilėraščius, išspausdintus naujausiose Neringos Abrutytės (Neringos M. Eilėraščiai, 2003) ir Aido Marčėno (Pasauliai, 2005) knygose. Eseizmo apraiškomis laikoma pasakojimo autobiografiškumas, pasakotojo ir autoriaus tapatinimasis, dominuojančiu tapęs sintagminis-linijinis prasmės formavimosi būdas, paraliteratūrinių tekstų Įjungimas į poezijos lauką. Šių procesų prasmė, pasiremiant Julia Kristeva, pirmiausia siejama su šiuolaikinėje postindustrinėje visuomenėje nykstančia subjekto sfera. Šioje situacijoje didėjanti subjekto bei jo patirties savitumo reikšmė literatūroje yra itin pozityvus reiškinys. Tačiau eseizmo apraiškos pačiai poezijai nėra vienaprasmiškai teigiamas dalykas.

ENAs asserted in the article, the essayistic character should be considered among the vivid features of the modern Lithuanian poetry. This is related to the peculiarities of contemporary cultural mentality, which have determined the uprise of the essay genre in the modern Lithuanian literature. These peculiarities include an illusion of reality and daily life with all the subsequent outcomes like subjectivism, biographic and documentary features becoming the objective of all arts. Its expressions in poetry are displayed by analyzing poems from the recent books by Neringa Abruty te (Neringos M. Eilėraščiai, "Poems by Neringa M.", 2003) and Aidas Marčėnas (Pasauliai, "Worlds", 2005). As well as the essayistic expressions, the autobiographic nature of the narrative, the identification of the narrator and the author, the increasingly predominant syntagmatic-linear way of the meaning formation, and the inclusion of the para-literary texts into the field of poetry are regarded. According to Julia Kristeva, the significance of these processes is primarily related to the subjective sphere, which increasingly disappears in the modern post-industrial society. In such situation, the growing importance of the subject and his/her individual experiences in literature should be considered as a very positive thing. However, considering essayistic expressions in poetry in terms cannot be regarded as unambiguously positive for the poetry itself.