Pastoralinės lietuvių literatūrinio naratyvo strategijos (1945-2010)
LTDisertacija grindžiama nuostata, jog ribinės, kultūrinio virsmo situacijos, slenkstiniai (istoriniai) periodai provokuoja skirtingų pastoralinių strategijų atsiradimą. Disertacijos tikslas – identifikuoti 1945–2010 m. lietuvių literatūrinių naratyvų pastoralines strategijas ir atskleisti įvairiapusį, dinamišką pastoralizmo reiškinį. Tikslui pasiekti pasitelkiamos parankios (post)klasikinės naratologijos, ekokritikos ir sociokritikos metodologinės ir teorinės atramos. Tiriant lietuvių išeivių (P. Andriušio, A. Baranausko, M. Katiliškio, J. Meko, B. Pūkelevičiūtės), sovietmečiu Lietuvoje rašiusių autorių (J. Apučio, B. Radzevičiaus, A. Ramono) bei XXI a. pradžioje parašytus G. Beresnevičiaus, P. Dirgėlos, M. Ivaškevičiaus literatūrinius tekstus išskirti ir konceptualizuoti du naratyviniai judesiai – gręžimosi atgal (į praeities laiką ir prarastas vietas) ir utopiško žvilgsnio į ateitį, reiškiančio alternatyvių tikrovės modelių paieškas. Detali pasirinktų tekstų analizė atskleidė, kad pastoralinė atsitraukimo strategija pasitelkiama susidūrus su neįveikiamais socioistorinio, politinio gyvenimo pokyčiais, egzilinėmis (išeiviškomis, kuomet pasitraukiama fiziškai, bei ,,vidinės emigracijos“ sovietmečiu) patirtimis. Atotrūkį nuo lietuvių literatūroje dominuojančios pastoralinės atsitraukimo strategijos ryškiausiai ženklina naujausi XXI a. pradžios tekstai – pastoralinės kito pasaulio kūrimo strategijos pavyzdžiai. Konceptualizuotos dvi skirtingos pastoralinės strategijos leido aktualizuoti pastoralinį rašymą kaip tekstą, atsirandantį sudėtingais istoriniais tarpsniais, kultūrinio virsmo periodais, todėl kalbantį aktualiomis gyvenamosios tikrovės reikšmėmis.
ENThe dissertation is based on the approach that the borderline situations of the cultural transformation, as well as threshold (historical) periods provoke the emergence of different pastoral strategies. The objective of the study is to identify the pastoral strategies in the Lithuanian literary narratives written between 1945 and 2010 and reveal the diverse, dynamic phenomenon of pastoralism. In order to achieve the objective, the thesis invokes the convenient methodological and theoretical frameworks of (post) classical narratology, ecocriticism and sociocriticism. The exploration of literary texts written by Lithuanian emigrants (Pulgis Andriušis, Albinas Baranauskas, Marius Katiliškis, Jonas Mekas, Birutė Pūkelevičiūtė), the authors who lived and wrote in Soviet Lithuania (Juozas Aputis, Bronius Radzevičius, Antanas Ramonas) and the those who created in the early 21st century – Gintaras Beresnevičius, Petras Dirgėla, Marius Ivaškevičius – has distinguished and conceptualized the two narrative movements – a turning back (to the past time and the lost places) and a utopian glance into the future, meaning the search for alternative models of reality. A detailed analysis of selected texts revealed that the strategy of pastoral retreat is employed in the face of insurmountable changes in sociohistorical and political life and exile experiences (of the emigration, when the retreat is physical, and the "inner emigration" during the Soviet period). Disengagement from the pastoral retreat strategy that is dominant in Lithuanian literature is distinctly marked by the most recent texts of the early 21st century – the examples of the pastoral strategy of building another world. The conceptualization of two different pastoral strategies allowed to actualize the pastoral writing as a text emerging in complex historical periods, periods of cultural transformation, and thus, speakin.
