Scenic narration in the rhythm of speech and objection - Esthetics and anthropology of the 18th century in Johannes Bobrowski's "'Lithuanian claviere'"

LTStraipsnio objektas – XVIII a. estetika ir antropologija Johaneso Bobrovskio romane "Lietuviški fortepijonai". Darbo tikslas – ištirti J. Bobrovskio kalbos vartojimo priemones vokiečių ir lietuvių tautų santykiams XVIII a. Mažojoje Lietuvoje bei kunigo ir poeto Kristijono Donelaičio literatūrinei veiklai atskleisti. Autorė atkreipia dėmesį į romano, kuriame įausti kultūriniai-istoriniai santykiai tarp vokiečių ir lietuvių, XVIII a. estetikos ir antropologijos raida, XVIII ir XX a. vidurio žmonių estetikos ir meno suvokimo parareles. Tai rodo romano kalbos priemonių specifika – gramatikos, sakinių struktūros, metro vartojimas. Straipsnio autorė nagrinėja romane aukštinamą K. Donelaičio įnašą į lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimą. Ji atskleidžia romano mintį, jog vokiečių okupuotos Lietuvos dvikultūrėje erdvėje pasiekti literatūrinių aukštumų nedaug galimybių, tačiau K. Donelaičio rašytinis paminklas "Metai" kalbininkams įrodo, kad lietuvių kalba ir tauta verti išlikti.Reikšminiai žodžiai: Johannesas Bobrowskis; XVIII amžiaus literatūra; Epocha; Proza; Drama; J. Bobrowski; K. Donelaitis; Naracija; Ritmas; J. Bobrowski; K. donelaitis; Narration; Rhythm.

ENThe object of the article is the 18th-century aesthetics and anthropoly in Johannes Bobrowski’s novel “Lietuviški fortepijonai” [“Lithuanian Pianos”]. The work is aimed at studying the linguistic instruments used by Bobrowski for depicting the relations between the German and Lithuanian nations in Lithuania Minor in the 18th century and revealing the literary activities of Kristijonas Donelaitis, a priest and poet. The author points out the development of the 18th-century aesthetics and anthropology, as well as the parallels in people’s perception of aesthetics and art in the 18th and the mid-20th centuries in the novel, where cultural and historical relations between Germans and Lithuanians are reflected. This is evidenced by the specifics of the novel’s linguistic instruments: grammar, sentence structure, use of the metre. The author of the article analyses Donelaitis’s contribution to the preservation of the Lithuanian language and culture, which is praised in the novel. She reveals the message of the novel that there were not many possibilities to achieve literary heights in the twofold culture of Lithuania occupied by Germany, however, Donelaitis’s written monument “Metai” [“The Seasons”] proves to linguists that the Lithuanian language and culture are worth surviving.