LTBaltarusijos atminties kultūroje yra įžiūrimos dvi dominantės: LDK tradicija po 1991 m. ir Partizanų Respublikos idėja. Pastarasis, pagrindinis mitas, yra pergalės Didžiajame Tėvynės kare versija, iškelianti partizaninės kovos prieš vokiečių okupantus Baltarusijoje reikšmę, buvo propaguojamas sovietmečiu, pratęsiant šią tradiciją ir po 1991 m. LDK kaip Baltarusijos valstybingumo ištakas, o baltarusius kaip tikruosius LDK sukūrėjus bandyta jau anksčiau, tačiau M. Jermalovičiaus darbai iš pradžių nebuvo pakankamai įvertinami. Po 1991 m. padėtis ėmė keistis. LDK tradicijos iškėlimas pabrėžia Baltarusijos siekį integruotis su Vakarais, o Partizanų Respublikos toposas – bendrumą su Rusija. Šie du mitai prieštarauja vienas kitam tik tada, kai išsaugo savo pirminę reikšmę. Dabartinė Baltarusijos valdžia negatyviai žiūri į LDK mitą. Tačiau Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos pasisakymų šia tema nepalaiko didelė Baltarusijos visuomenės dalis. Pastebimos valdžios pastangos transformuoti LDK mitą režimo reikmėms, neatiduodant jo vien į opozicijos rankas. Praktika integruoti konkurencines atminties kultūras su dominuojančia kultūra buvo būdinga komunistiniams kraštams. Taip elgtasi ir Lietuvoje sovietmečiu. Svarbus čia yra Žalgirio mūšis, kuris Baltarusijoje kitu pavadinimu pastaruoju metu virto trečiuoju svarbiu atminties kultūros mitu, iškeliančiu slavų vienybės reikšmę. LDK mitas oficialiame valdžios diskurse geriausiu atveju tėra pagalbinis, o opozicijos gretose jis yra pagrindinis konstruojant baltarusių atminties kultūrą. Reikalingi tolesni šios problematikos tyrimai.