Kad būtų prasmės, reikia pramanų

LTRecenzijoje aptariama Nijolės Keršytės monografija „Pasakojimo pramanai“. Pažymima, kad monografijoje pirmąkart taip išsamiai lietuvių kalba pristatoma G. Genette’o naratologija, atskaitos tašku pasirinkus A. Greimo semiotiką. Didelis monografijos privalumas, recenzento nuomone, kad susipažindinant su teorija iškart pateikiami ir originalūs autorės atliktų analizių pavyzdžiai. Recenzentas kvestionuoja kai kuriuos autorės požiūrius. Jam nepagrįstas atrodo pernelyg didelis šuolis formuluojant greiminę naratyvumo kaip transformacijos problematiką: jo manymu, vargu ar pagrįsta teigti, jog A. Greimas modeliuoja pasakojimą kaip transformaciją todėl, kad, pasak F. Saussure’o, reikšmės atsiradimo sąlyga esąs skirtumas, o transformacija yra dinamiškas skirtumas. Atskleidžiama, kad autorė monografijoje išsako teiginį, kad pasakojamasis diskursas – tam tikrų dydžių algoritmas, o recenzentui pagrįstesnis atrodo požiūris, kad jau sukonstruoti modeliai nėra ontiški, o yra tęstinės analitinės aiškinamosios praktikos dalis, todėl jų neįmanoma niekur fiksuoti esant, bet kas kartą imantis analizės reikia iš naujo ieškoti koreliacijos tarp modelio (ar jo dalių) ir visos semantinės analizuojamo teksto apimties. Recenzento teigimu, tokiu atveju veikiau tekstai nušviečia modelį, atskleisdami galimas jo elementų ir jų sąryšių variacijas ir komplikacijas. Konstatuojama, kad monografijoje intriguojančiai, naudojant skirtingus pavyzdžius, svarstoma laiko ir atminties problematika. Recenzentas pažymi ir aiškią, žodingą, sintaksiškai lanksčią ir intonaciškai moduliuotą monografijos kalbą.