Struktūriniai ir ikistruktūriniai sonorinės muzikos komponavimo aspektai

LTOperavimas garso aukščiais iki XX a. antrosios pusės egzistavo kaip neginčijama muzikinės organizacijos paradigma. Vis dėlto išaugusi tembro ir garsumo svarba išjudino nusistovėjusią muzikos parametrų hierarchinę sistemą, ir tai leido centrine kūrinio konstrukcijos ašimi tapti skambesio kokybės dimensijai. Šių pokyčių proveržiu buvo tokių kompozitorių kaip György Ligeti, Krzysztofo Pendereckio, Witoldo Lutosławskio, Helmuto Lachenmanno kūryba, kurioje išryškėja ne tik naujos estetinės ar konstrukcinės idėjos, bet gali būti įžvelgiamas netgi paradigminis lūžis. Minėti paradigminiai kompozicinės darybos pokyčiai vyrauja ir tokių šių dienų kompozitorių kaip Mathias Pintscher, Johannes-Maria Staud, Ondřej Adámek, Kaija Saariaho, Harrison Birthwistle, Toshio Hosokawa ir kt. kūryboje. Kaip bebūtų, net ir praėjus beveik šešiems dešimtmečiams nuo skambesio kokybės tapsmo estetine kategorija ir šiai paradigmai besiskleidžiant įvairiais egzistavimo pavidalais, šiuolaikinės muzikos analizės metodikos nėra pajėgios atskleisti esminių šios muzikos komponavimo aspektų ar jų priežastingumo. Darbe siekiama paaiškinti šios muzikos komponavimo principus ir jų susiformavimo priežastis.Tam pasitelkiamos kognityvinės psichologijos bei psichoakustikos žinios, kurių pagalba aiškinamos sonoriškumo kūrimui svarbios skambesio parametrų sąveikos ir Gestalt percecpinio grupavimo principų nulemta komunikacinė sistema. Pateikiamos išsamios įvairių komunikacinių lygmenų funkcionavimo analizės ir kompozicinės darybos gairės. Tam pasitelkiami muzikiniai pavyzdžiai iš O. Adaméko, S. Gubaidulinos, A. Maslekovo, R. Motiekaičio, M. Pintscherio, D. Rotaru, J. M. Staudo ir daugelio kitų kompozitorių kūrinių. Paskutinis darbo skyrius yra skirtas darbo autoriaus kūrybos analizei. Jame analizuojama visų darbe aptartų struktūrinių ir ikistruktūrinių komponavimo aspektų raiška, pateikiamos išsamios kūrinių „Paskutinių spindulių kaligrafijos“ klarnetui, altui ir fortepijonui (2014) ir “Incantation of the Freezing Haze” fleitai solo (2013) analizės.

ENUntil the second half of the 20th century manipulation of pitch existed as an indisputable paradigm of musical organisation. However, increased significance of timbre and loudness has infirmed the established hierarchical system of musical parameters, turning the dimension of sound quality into a central element in the construction of a musical piece. Works by composers as György Ligeti, Krzystof Penderecki, Witold Lutosławski or Helmut Lachenmann may be regarded as an outburst of said transformations, and along the new aesthetic and constructive ideas that their music contained, it may even be regarded as a paradigmatic turn. The said paradigmatic transformations of compositional construction also prevail in the works by such present-day composers as Mathias Pintscher, Johannes-Maria Staud, Ondřej Adámek, Kaija Saariaho, Harrison Birthwistle, Toshio Hosokawa and others. However, even after nearly six decades since the sound quality has become an aesthetic category and this paradigm has blossomed in a variety of forms and shapes, the methodologies of contemporary music analysis are unable to disclose the essential compositional aspects of this music or the causal dependence behind them. This thesis aims to explain compositional principles of this music and the origins of their emergence. Fields of psychoacoustics and cognitive psychology are employed here. In the light of this knowledge the key aspects of impact of sound parameters on formation of sonoricity is explained, as well as impact of principles of Gestalt perceptual grouping on the communication system that prevails in sonoristic music. This work contains detailed analyses of various communicational levels, that are illustrated in the examples from pieces by Ondřej Adamék, Sofia Gubaidulina, Andrius Maslekovas, Ramūnas Motiekaitis, Mathias Pintscher, Doina Rotaru, Johannes-Maria Staud and many other composers. [...].