Развитие денежного обращения Жмудского Понеманья (XIII - середина XVII в.)

LTPinigų funkcionavimas Žemaitijos Užnemunėje priklausė nuo to, kas valdė, į kokias rinkas buvo orientuotas ūkis. Iki Lietuvos valstybės atsiradimo XIII a. čia būta daug pilių ir gyvenviečių. Dėl Vokiečių Ordino puolimo iki XIV a. paskutiniojo ketvirčio regionas labai ištuštėjo. Po 1422 m. Melno taikos regionas galutinai pakliuvo LDK, įeidamas į Žemaitijos kunigaikštystės sudėtį. Intensyvesnis regiono apgyvendinimas vyko XV a. pab. – XVI a. pradžioje, susiformavo nedidelių miestelių tinklas. Tyrimo šaltinių bazę sudaro XV–XVIII a. monetų radiniai, rasti 2 gyvenvietėse ir 5 miesteliuose, viso – 1976 egzemplioriai. Panaudota ir mokslinė literatūra apie tiriamą laikotarpį bei rašytiniai šaltiniai. Nors anksčiau į regioną irgi pakliūdavo monetų, tačiau jos nepakeitė natūralių mainų į prekinius piniginius santykius. Padėtis ėmė keistis nuo XIII a. antrosios pusės, susikūrus Lietuvos valstybei. Tada pastebimas ir didelių sidabro piniginių resursų atsiradimas. XIV a. 6–8-ajame dešimtmečiuose dešiniajame Nemuno krante jau vartoti apyvartoje lietuvių gamybos sidabro lydiniai, kas rodo aukštesnį prekių mainų lygį. XV a. I ketvirtyje apyvartoje pasirodė lietuvių kaldintos monetos, visų pirma, Vytauto denarai. XV a. vyko pradinis monetizacijos procesas, kuris paspartėjo XVI amžiuje. Šiaurės Lietuvos prekybiniai ryšiai buvo orientuoti į Rygą, Panemunės – į Karaliaučių ir Klaipėdą, Pietų Lietuvos – į Dancigą. Regione funkcionavo ir kitų šalių monetos. XVII a. regiono kaip ir visos šalies ekonomika patyrė nuosmukį ir labai nukentėjo 1655 m. prasidėjus karui su Švedija ir Rusija.