Asmuo ir Holokaustas Icchoko Mero romane "Lygiosios trunka akimirką"

LTStraipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad nemaža literatūrologų tyrimų sulaukusio Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“ recepcijai stinga išsamesnės kūrinio kaip Holokausto literatūros analizės. Holokaustas romano tyrimuose neretai lieka savaiminio reikšmingumo ir iškalbumo lygmenyje, bet atskiro dėmesio nesulaukia. Šis tekstas skirtas aptarti, kokį asmens ir Holokausto santykį atskleidžia Mero kūrinys. Pastarojo santykio analizė neatsiejama nuo moralinio žmogaus gyvenimo aptarimo. Taigi esminis straipsnio klausimas, keliamas remiantis Tzvetano Todorovo ir Zygmunto Baumano tyrimais, – ar žmogus išlieka ir veikia kaip moralinis subjektas kraštutinėmis sąlygomis, t. y. išgyvendamas Holokaustą, ar moralumas kaip dirbtinė konvencija nebegalioja kovojant dėl išlikimo? Trys pagrindinės romano pasakojimo linijos aiškinamos kaip skirtingi romano personažų veikimo variantai susidūrus su Holokaustu. Kaip diskusinės Mero minties centras rodoma žmogaus pasirinkimo problema: nesvarbu, ką jo veikėjai renkasi, bet beveik visi renkasi taip, kad paneigtų Holokausto tvarką ir steigtų savo žmogiškumą. Žmogaus moralumas kūrinyje vaizduojamas kaip nepriklausomas nuo aplinkybių ir kylantis iš vidaus kaip laisvas veiksmas, todėl racionalus veikėjų pasirinkimas kraštutinybės akivaizdoje yra ne savo gyvybės saugojimas bet kokia kaina (tokią logiką primeta ir ją savo tikslams panaudoja nacių režimas), o rūpestis dėl kito asmens, įveikiantis pasaulio getizaciją.

ENThis article discusses one of the most important Lithuanian twentieth century novels about the Holocaust – Icchokas Meras’s "Stalemate" (Lygiosios trunka akimirką, 1963; English translation, 2005). The main goal of the article is contribute to the work’s reception with a thorough discussion of how Meras depicts the individual’s relationship to the Holocaust. The article argues that the novel’s three narrative levels represent three different ways a person could respond to the Holocaust. The stories about the Lipman family’s children, which are told in the novel’s evennumbered chapters, are discussed as raising the question of the relationship between the morality that applies in comfortable, everyday situations and the situation of a person who is forced to make moral decisions in extreme circumstances. The story of the relationships between Isaac Lipman and his friends Esther and Janek, which is presented in the novel’s odd-numbered chapters, is discussed as a story reflecting of people resisting the world’s ghettoization. The main form of resistance against the model of human relations imposed by the Nazi regime is the preservation of neighbourly relations between people of different nationalities – as a way of countering the rational “good sense” that is dictated by the instinct to survive. Isaac and the ghetto commander Schoger’s chess game is seen as capturing the essence of the novel: the battle between two stances regarding the individual’s innate morality represents what happened to Western civilization in the middle of the twentieth century. Isaac’s final decision shows us that a person’s morality does not depend on circumstances but upon a free act of internal will, and it is this perspective on the Holocaust that appeared meaningful to the author of the article.