Transtekstualumo funkcijos Onutės Narbutaitės operoje "Kornetas" (2012)

LTOnutės Narbutaitės opera „Kornetas“ (2012) – reikšmingas Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis ir savita žymė siaurame lietuvių operos lauke. Daugybė meno kūrinių citatų ar aliuzijų pavidalais formuoja „Korneto“ savastį, derančią postmoderniame kontekste ir provokuojančią atidesnį žvilgsnį ne tik į Narbutaitės opusą, bet ir į patį operos žanrą bei jo pokyčius postmodernioje aplinkoje, ypač sąsajų su svetimais tekstais (transtekstų) gausą, inspiruotą visuotinio praeities reflektavimo. Aktyvus istorijos apmąstymas paskatino ne tik tam tikrų žanrų muzikos refleksijas, bet ir pačių žanrų autorefleksiją ir jos nulemtą intensyvią transformaciją – vienijanti reflektyvumo dimensija lemia glaudžią žanro ir transtekstualumo sąveiką. Pasirinkto kūrinio atvejo tyrimui taikytas individualiai išplėtotas analizės modelis. Operos žanro transformacijos aspektams apibūdinti naudojamasi Gražinos Daunoravičienės žanro kriterijų klasifikacija. Kaip pagrindinė teorinė prieitis klasifikuojant transtekstualumo apraiškas operoje pasirinkta prancūzų literatūros teoretiko Gérard’o Genette’o transtekstualumo teorija derinama su Raymondo Monelle’io teksto autorystės strategijos modeliu ir papildoma lingvisto Romano Jakobsono kalbos komunikacijos modeliu, kuriuo atskleidžiamos transtekstualių elementų funkcijos. Pasitelkus šias teorines prieitis, bakalauro darbo pagrindu parengtame straipsnyje atskleistas Narbutaitės kultūrinių ir kompozicinių strategijų savitumas postmodernaus meno aplinkoje.

ENOnutė Narbutaitė’s opera "Cornet" (2012) was a significant event in Lithuanian cultural life and a distinctive imprint in the narrow field of Lithuanian opera. Many works of art, in a shape of quotations or allusions, form the individuality of "Cornet", that fits the postmodern context and provokes a more atentive look not only at the work by O. Narbutaitė, but also at the opera genre and its changes in the postmodern environment, in particular, the abundance of links with borrowed texts (transtexts), that was inspired by overall reflections of the past. An active reflection of history has led not only to reflections of music in different genres, but also to self-reflection of the genres theirselves and their intensive transformation, thus this reflective dimension determines the close interaction between the genre and transtextuality. For the study of the chosen composition, an individually developed analysis model has been used. For designating the aspects of the transformation of a postmodern opera, Gražina Daunoravičienė’s classification of the genre criterions was employed. As the main theoretical approch to the classification of the transtextual manifestations in the opera, French literary Gérard Genette’s theory of transtextuality has been chosen which was combined with Raymond Monelle’s model of text authorship strategy, and supplemented by linguist Roman Jacobson‘s language communication model, by means of which the functions of transtextual elements have been disclosed. Through these theoretical approaches, in the author’s bachelor thesis based article, there has been revealed the uniqueness of O. Narbutaitė‘s cultural and compositional strategies in the post-modern art environment.