LTStraipsnyje nagrinėjama Henriko Nagio laikysena formuojant lietuvių egzodo žurnalo Literatūros lankai (1952–1959) estetinius prioritetus. Literatūros laukas jo vaizduotėje buvo konstruojamas kaip scena, kur vyksta „tik mūsų (ir į mus panašiųjų) drama“ (Vytautas Kavolis). Atskleidžiama poeto ir kritiko pažiūrų evoliucija: ilgainiui Nagys vis labiau tolo nuo modernistinės retorikos, skelbė, kad vertinant kūrybą jam svarbiausia – rašytojo savitumas ir ištikimybė meninei tiesai. Remiamasi XX a. 6-o dešimtmečio Nagio kritiniais tekstais, interviu, korespondencija su kolegomis. Raktažodžiai: Henrikas Nagys, pokario egzodo kultūra, egzistencializmas, literatūros kritika.
ENThe article relates to the position of Henrikas Nagys in the formation process of Lithuanian journal Literatūros lankai (Literary Folios, 1952–1959), analysing his impact to the aesthetical preferences of co-authors. In Nagys’ creative imagination, the literary field was constructed as a scene “where the drama of us (and of those who resemble us) had been acted” (Vytautas Kavolis). Nagys declared that the most important features of a good literary work were originality of the author and fidelity to artistic truth. Critical reviews and interviews by Nagys are taken into account, as well as his correspondence with colleagues. Keywords: Henrikas Nagys, post-war exile culture, Existentialism, literary criticism.