Gamtos įkultūrinimo strategijos XIX–XX a. Vakarų dailėje :

LTKaip ir kada gamta dailėje įgavo juslių bei patyrimo katalizatoriaus vaidmenį? Kokia šio vaidmens dinamika ir konceptualios slinktys XIX–XX a. Vakarų dailės istorijoje? Tai pagrindiniai tyrimo klausimai, kurie sprendžiami nagrinėjant gamtiškųjų dėmenų – peizažo ir, atskirais atvejais, medžio – tapsmą menu modernėjančioje Vakarų kultūroje. Disertacijoje susitelkiama į meno praktikas, kuriose šie dėmenys interpretuojami ir pasitelkiami kaip tarpininkai iškeliant suvokėjo patirties turinius. Nors patyriminio meno ištakos dažniausiai siejamos su modernistine raiška (pvz., Dada), disertacijoje ši pradžia ankstinama teigiant, kad suvokėjo patirtys imtos modeliuoti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje pasitelkiant gamtą. Slinkties nuo objekto, kuris nyksta, prie patirties, kuri tampa objekto turiniu, ištakos įžvelgiamos XIX a. Romantizmo tradicijoje, kai peizažinėje tapyboje pradedama dalintis gamtovaizdžio suvokėjo patirtimis. XX a. menininkai, pasitelkę kūnišką prieigą, tęsia su Romantizmu prasidėjusį objekto nyksmą, stengdamiesi atsiriboti nuo objekto materialios formos ir įgalindami suvokėją gamtoje dalyvauti esamuoju laiku, t. y. individualiai ir unikaliai patirti nesikliaujant išmokimu. Pagrindiniu menininko elgsenos modusu tampa fiziškumas kaip bendraveika su gamtos objektais, kaita bei laikinumas.Kritinė Vakarų dailės istorijos peržiūra iš gamtiškosios perspektyvos įtvirtinama giluminėse objektų – Dionizo Poškos Baublio (nuo 1812) ir Giuseppe’s Penone’s „Jis tebeaugs, išskyrus šį tašką“ (nuo 1968) – interpretacijose. Baublys, meno kontekste dar netirtas unikalus, netgi pranašiškas, objektas, išskleidžiamas kaip patirties perdavimo struktūra. Poškos Baublio steigtis – gyvenamo pasaulio teatralizavimas ir estetizavimas – yra naujoviškas judesys XIX a. pradžioje, gamtos įkultūrinimo strategija, turinti dalyvavimo bruožų: performatyvus veiksmas gyvenamoje aplinkoje atliekamas žymiai anksčiau, nei įvyksta performatyvusis lūžis, kurio pradžia laikomas XX a. septintas dešimtmetis. Nors negalima teigti, kad Baublys yra įvietinto ar kitokios rūšies meno kūrinys, sąšaukos su moderniuoju menu iškalbingos. Baublys XIX a. veikia kaip šių laikų objektas: performatyvumo estetika būdinga dėl komunikacija sukuriamos slenksčio patirties, transformuojančios ją patyrusįjį. XX a. Giuseppe Penone per skulptūrinį objektą pasaulį apmąsto iš kūno ir iš sąmonės perspektyvos – per meną save tapatinant su kitu, bandoma žvelgti iš augalo aplinkos. T. y. medis ir tarpininkauja, ir veikia kartu, kol galiausiai virsta žmogaus ir daikto sambūviu meno objekte. Disertacijoje teigiama, kad tiriamuoju laikotarpiu gamta verčiama kultūra trejopai: rodant – gamtovaizdį pritaikant prie suvokėjo poreikių, regint – gamtovaizdį susiejant su žmogiškomis patirtimis, ir galiausiai dalyvaujant – situatyvioje, dažnai fizinėje bendraveikoje su gamta, kai svarbus pats patyrimas, kuris ir yra meno turinys. Reikšminiai žodžiai: romantizmas, gamtos įkultūrinimo strategijos, peizažas.

ENAt what point, and by what means, did nature in art assume the role of a catalyst for sensory engagement and perceptual experience? What are the dynamics and conceptual transformations associated with this role in the context of Western art throughout the 19th and 20th centuries? These are the central questions underpinning this study, which explores the evolving artistic transformation of natural elements – particularly landscapes and, in certain instances, trees – within the framework of a modernising Western culture. The dissertation focuses on artistic practices wherein these natural forms are interpreted and mobilised as mediatory structures, intended to reveal or activate the experiential content of the perceiver. While the origins of experiential art are frequently traced to modernist movements such as Dada, the thesis advances a preceding genealogy: it contends that art began to consciously shape perceptual experience in the late 18th and early 19th centuries through aesthetic engagements with nature. This shift – from objecthood, which recedes, to experience, which becomes the essence of the object – can be traced to Romanticism, during which landscape painting increasingly sought to express the subjective experience of the perceiver. In the twentieth century, artists continued the Romantic trajectory of de-emphasising material objecthood, instead advancing a corporeal approach that facilitated direct and unmediated engagement with nature. Such practices enabled the viewer to participate in nature in the present tense, fostering unique, individual experiences not mediated by conventional forms of knowledge. Physical interaction with natural elements – emphasising change, ephemerality, and temporality – emerged as a defining mode of artistic practice.This critical reappraisal of the history of Western art from a naturalistic perspective is anchored in nuanced interpretations of material objects such as Dionizas Poška’s Baublys (1812) and Giuseppe Penone’s It Will Continue to Grow Except at That Point (1968). Baublys is a singular and, arguably, prophetic artefact that has yet to be fully addressed within an art historical context. It functions as a structure for the transmission of experience. Poška’s establishment of Baublys – a theatricalisation and aestheticisation of the inhabited world – represents a novel gesture of early 20th century cultural innovation: a strategy for the acculturation of nature that exhibits participatory features. It is a performative act embedded within the lived environment, preceding by several decades the so-called performative turn of the 1960s. While Baublys may not constitute a work of art in a formal or indigenous sense, its resonances with modern artistic practices are compelling. In the 19th century, Baublys operates as a contemporary object: it embodies an aesthetics of performativity characterised by threshold experiences that effect a transformation in the perceiver. In the 20th century, Giuseppe Penone engages sculptural form to reflect upon the world from the standpoint of both corporeality and consciousness. Through the identification of self with other via art, he attempts to perceive the environment from the perspective of the plant.In this gesture, the tree becomes simultaneously a mediator and a co-agent, culminating in an artistic object that stages the coexistence of human and non-human being. The dissertation proposes that, during the period under study, nature is translated into culture through three principal modes: by showing – adapting the landscape to align with the needs of the perceiver; by seeing – relating landscape to human experience; and by participating – engaging in situational, often physical interactions with nature, wherein the experience itself constitutes the content of the artwork. Keywords: romanticism, strategies to acculturate nature, landscape.