Vėl ta skyryba...
LTMokiniams vienas sunkiausių dalykų yra skyryba, nes vien išmokti taisyklę nepakanka, visiškai vienodų sakinių tekste dažniausiai nebūna, todėl reikia mokėti analizuoti tekstą, suvokti žodžių ryšių dėsningumus. Vienoje situacijoje ta pati konstrukcija gali eiti sakinio dalimi, o kitoje – būti įterpiniu. Taigi atmintinai visų sakinių neišmoksi. Norint gerai išanalizuoti sakinį, reikia išmanyti daugelį sintaksės dalykų ir žinoti reikalingas skyrybos taisykles. Pavyzdžiui, norint be klaidų tekste skirti pažyminius ir priedėlius, reikia žinoti, į kokį klausimą jie atsako, kuo reiškiami, išplėsti ar ne ir kokioje pozicijoje yra pažyminys ar priedėlis. Gerų rezultatų galima tikėtis tik nuosekliai mokantis iš pradžių paprastesnių dalykų, vėliau sudėtingesnių ir tik tada pačių sudėtingiausių. Pirmiausia reikėtų išmokti atpažinti sakinyje išskirtas (atskirtas) sintaksines konstrukcijas, paskui bandyti jas rasti sakiniuose, kuriuose nesudėlioti skyrybos ženklai. Todėl sakinyje esančių skyrybos ženklų aiškinimas yra vienas reikalingiausių sintaksės ir skyrybos mokymo būdų. Per patikrinimus geriau būtų pateikti bendrą taisyklių sąrašą, skirtą 6–7 skyrybos ženklų aiškinimui. Tuomet tikimybė atspėti sumažėja dvigubai ar net trigubai. Be to, pateikiant tokį skyrybos ženklų aiškinimo užduoties formatą, nereikia išgalvoti neegzistuojančių (klaidinančių) taisyklių. Tik gerai išmanančiam skyrybos taisykles, net ir sudėtingų ar labai ilgų sakinių analizė nesukelia didesnių problemų. [Iš leidinio]
ENPunctuation seems to be the hardest subject to pupils because simple memorizing of a rule is not enough and usually there are no two exactly the same sentences in a text. Thus it is necessary to know how to analyze a text and understand regularities pertaining to relationships between words. In one situation the same construction can act as a part of a sentence, and in the other—as a parenthesis. It is impossible to learn all sentences by heart. In order to analyse the sentence well, many syntax issues and required punctuation rules need to be learnt. For example, in order to correctly differentiate attributives and appositions, it is required to know the question to which they respond, are they extended or not, and the position taken by an attributive or an apposition. Good results may be expected only by consistent learning of more simple things at the beginning and more complex things later, and the most complex things at the end. First of all, pupils should learn recognizing syntax constructions that are accentuated (separated) in a sentence, then try finding them in non-punctuated sentences. This is why explanation of punctuation marks is one of the most necessary punctuation teaching methods. During tests, it would be better to supply a general list of rules for explanation of 6-7 punctuation marks. This way, a guessing probability is reduced by two or three times. Besides, using this format for explaining punctuation marks, no non-existing (misleading) rules need to be made up. Only someone who knows punctuation rules can handle analysis of complex and very long sentences.
