Du dokumentai apie tai, kaip buvo rašomas istorijos vadovėlis sovietinėje Lietuvoje 1956 metais

LTPublikuojami dokumentai – tai dviejų LKP CK organizuotų „pasitarimų“, kuriuose dalyvavo lietuvių „partinės inteligentijos“ atstovai, protokolai. Abiejuose buvo svarstomas tas pats „Lietuvos TSR istorijos vadovėlio“ klausimas. Vadovėlį rašė Istorijos instituto darbuotojai, vadovaujami instituto direktoriaus, LSSR mokslų akademijos viceprezidento Juozo Žiugždos. Abu šie dokumentai mokslinei bendruomenei yra žinomi. Juos savo monografijoje gana išsamiai aptarė istorikas Aurimas Švedas. „Pasitarimų“ protokolus nutarta skelbti dėl kelių priežasčių. Pirma, po 1956 m. įvykusio XX SSKP suvažiavimo ir „Stalino kulto“ pasmerkimo kilusi „atlydžio“, politinės liberalizacijos, banga „atsirito“ iki Lietuvos ir paveikė humanitarinius mokslus. Įvairiuose debatuose, paprastai dar neviešuose, ėmė vis stipriau reikštis nacionaliniai aspektai. Pasitarimuose vadovėlio kritikai dažniausiai pasigesdavo objektyvesnio bei analitiškesnio požiūrio į lietuvių tautai reikšmingus istorinius įvykius. Geras tokių tendencijų pavyzdys – trumpa ištrauka iš Vilniaus universiteto Marksizmo-leninizmo katedros vedėjo Eugenijaus Meškausko pasisakymo liepos mėnesio posėdyje: „Prijungimas Lietuvos prie Rusijos, taip nušviestas, kad atrodo, jog lietuvių tauta nepilnavertė. Ji vis reikalinga globos.“.Antra vertus, publikuojami dokumentai rodo, jog liberalizacijos vėjai ir nacionalinės tendencijos veikė ne tik tokius kaip E. Meškauskas, kuris ne kartą buvo universiteto partinių funkcionierių kritikuotas ir įtarinėjamas nacionalizmu, bet ir kai kuriuos aukštus postus užimančius partinės inteligentijos atstovus. Tokius kaip, pavyzdžiui, Respublikinės partinės mokyklos Filosofijos katedros vedėjas Jonas Macevičius ar Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis, kurie taip pat kritiškai vertino J. Žiugždos įdirbį. R. Šarmaitis gegužės mėnesio posėdyje panašiai kaip E. Meškauskas aiškino: „Lietuvių ir rusų tautų santykių istorijos eigoje nušvietimas Lietuvos TSR istorijos vadovėlyje ir pokario metais išspausdintuose raštuose nėra pakankamai objektyvus. <…>šie santykiai vaizduojami padailintai, nutylint ir apeinant aštresnius konfliktus…“. [Iš publikacijos, p. 211]