Vinco Vyčino filosofinis palikimas

LTPasirinktos temos aktualumas išplaukia iš lietuvių filosofijos palikimo tyrinėjimo ir plėtojimo svarbos. Filosofinės minties raidos dabartis ir ateitis neatsiejama nuo praeities mąstytojų kūrybos įsisavinimo ir vertinimo. Vinco Vyčino mąstymas nusipelno dėmesio, nes iki šiol yra menkai tyrinėtas, nėra pakankamai integruotas į mūsų filosofinę apyvartą. Disertacija yra reikšminga pirmiausia tuo, kad, nagrinėjant Vyčino keltus probleminius klausimus ir aptariant reikšmingiausias jo filosofines sampratas, tyrinėjama jo mąstymo konceptualioji metodinė pusė, įvertinamas mąstytojo nuoseklumas ir savitumas, tęsiant Vakarų filosofijos fenomenologinį projektą. Gretinant Vyčino kūrybą su kitų lietuvių išeivijos filosofų tyrimais, disertacijoje pabrėžiama, kad juos sieja išskirtinis dėmesys senajam lietuviškam gyvenimo būdui ir iš jo kylantiems mąstymo ypatumams. Kadangi šiuo atžvilgiu Vyčino mąstymas yra reikšmingas lietuvių filosofijai, disertacijoje aptariamos jo pastangos filosofinius apmąstymus plėtoti pasitelkus lietuviškus ar baltiškus pavyzdžius. Siekiama parodyti, kad lietuviškos filosofijos kontekste Vyčino kūrinius galima lyginti su Antano Maceinos, Algio Mickūno, Algirdo Juliaus Greimo ir kitų iškilių lietuvių išeivijos mąstytojų darbais skirtais tautinio matmens klausimui. Besirūpindamas lietuvybės išlikimu kultūrinio globalėjimo sąlygomis jis nagrinėja senąjį lietuvišką gyvenimo būdą grindžiantį mąstymą. Disertacijoje svarstoma tokio mąstymo reikšmė lietuviškos, o sykiu ir Vakarų filosofijos diskursui.