LTZacharijus Liackis – „lietuvių kalbos ekspertas“, kaip jį, taip pat ir Dmitrijų Kaširiną bei Andrių Poidėną, greičiausiai šiek tiek ironiškai yra pavadinęs kalbos istorikas Giedrius Subačius, gerai žinomas visiems, kurie domisi lietuvių kalbos situacija XIX a. ar imperinės politikos peripetijomis Lietuvoje. 2011 m. pasirodžiusi minėto Subačiaus knyga apie tris kiriliką lietuvių kalbai XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje taikiusius čia jau minėtus „ekspertus“ parodė, kaip šie asmenys žiūrėjo į lietuvių kalbą (jos giminystę su kitomis kalbomis, raidą ir pan.). Čia publikuojamas Liackio raštas, pavadintas Литовскiй языкъ (Lietuvių kalba), mano supratimu, nekeičia Subačiaus pateiktų išvadų apie Liackį, o tik jas patvirtina. Dokumentas saugomas Rusijos geografijos draugijos archyve Sankt Peterburge ir susijęs su šios draugijos veikla. Draugija įkurta 1845 m., o 1849 m. tapo imperatoriškąja (toliau – IR GD). Tai nebuvo institucija, kurios veiklą būtų galima visiškai atsieti nuo politinės sferos. Mokslinėje literatūroje jau buvo aprašyta, kaip IR GD iš pradžių stipri „vokiška“ frakcija laipsniškai užleido įtaką „rusiškajai“, kuri manė, kad draugija turi atlikti tokius tyrimus, kurie imperijai padėtų spręsti iškilusius praktinius uždavinius. Liackio rašto atsiradimas iš dalies susijęs su tų praktinių uždavinių sprendimu [p. 293].