LTStraipsnyje nagrinėjamas Prūsijos valdžios požiūris į gausią smulkiąją kašubų (teritorija į vakarus nuo Vyslos žemupio) bajoriją 1772-1918 m. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. Lenkijos Pamario vaivadijos teritorija, apie kurią kalbama, atiteko Prūsijos karalystei. Naujoji valdžia liepė jai prisiekti visus žemės savininkus. Jų sąrašai yra publikuoti dar 1909 m., pažymėtina, kad padalijimų laikais Prūsijos valdžiai jie buvo svarbiausiu bajorijos legitimacijos šaltiniu, nes viena iš bajoriško „von“ vartojimo sąlygų buvo reikalavimas genealogiškai įrodyti savo giminystę protėviui, tada prisiekusiam Fridrichui II. Kitu bajorystės įrodymo įrankiu buvo administracijos naudojamas reguliarus vasalų sąrašas ar lentelė (Vasallenlisten, Vasallentabelen). Seniausi tokie tabeliai žinomi iš 1774 ir 1776 m., jie publikuoti 1911 m. Atkreipiamas dėmesys, kad tuose sąrašuose dažnai įsimaišydavo ir asmenys, neturėję jokių teisių į bajorystę. Visą laiką stengtasi bajorų skaičių sumažinti. Apibendrinant konstatuojama, kad nepaisant visų pastangų, Prūsijos valdžiai iki galo kompleksiškai patikrinti visų bajorų Kašubuose. Iš likusių duomenų aiškėja, kad beveik visą laiką Prūsų valdžia stengėsi jei ne apriboti, tai nors sustabdyti smulkiosios bajorijos skaičiaus augimą. Geresnėje situacijoje buvo riteriškų valdų ar jų dalių laikytojai.Reikšminiai žodžiai: Bajorija; Kašubai; Kilmingieji, Karališkieji Prūsai; Pamarys; Tautinė politika; Vakarinė Prūsija; 19 amžius; Šlėchta; , nobles; Kashubians; Minor nobility; National Policy; Nobility; Pomeranian; West Prussi; XIX century.