Esten, Letten und Litauer in der Britischen Besatzungszone Deutschlands : aus Akten des the Foreign Office

LTStraipsnyje nagrinėjama Britų politika į Vokietiją perkeltų asmenų, kilusių iš Baltijos kraštų, atžvilgiu. Po Antrojo pasaulinio karo milijonai pabėgėlių pasklido visoje Europoje. Apie penki milijonai tokių pabėgėlių buvo apsistoję Vakarų okupuotoje Vokietijos zonoje. Apie milijonas apsisprendė čia likti, o likusiuosius sąjungininkai repatrijavo į jų namus Rytų Europoje. Estai, Latviai ir Lietuviai sudarė išskirtinę grupę tarp likusiųjų Vokietijoje, kuri, viena vertus, nebuvo gausi – apie 120 tūkst. asmenų, kita vertus, jos politinė situacija buvo labai komplikuota. Skirtingai nei kitų pabėgėlių, pavyzdžiui lenkų, jų tėvynės buvo okupuotos Sovietų Sąjungos ir daugiau nebeegzistavo. Taigi jų nebuvo galima traktuoti kaip Jungtinių tautų piliečių, kurių teisės buvo apibrėžtos tarptautiniuose susitarimuose. Problemų kėlė tai, kad Jungtinių Tautų paramos ir atstatymo administracija neturėjo įgalioto darbuotojo atstovauti okupacinei valdžiai pabėgėlių iš Baltijos šalių interesus. Situaciją komplikavo ir nuolatinės Sovietų Sąjungos pastangos susigrąžinti „savo“ piliečius. Kol Tautų paramos ir atstatymo administracija organizavo socialinę pagalbą pabėgėlių stovyklose, Britų valdžia ėmėsi politinio šios problemos sprendimo. Britai padėjo pabėgėliams organizuoti savivaldą, buvo parengta keletas programų, kurios siūlė pabėgėliams darbą Britanijoje, taip pat buvo rūpinamasi jų perkėlimu į kitas šalis.Vokietijoje liko jų tik apie 2% pabėgėlių iš Baltijos šalių, jie tapo benamiais užsieniečiais Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

ENThe article analyses British policy towards Baltic people in Germany. After the WW2, millions of refugees spread around the Europe. About five millions of refugees stopped in West Germany, where about one million of them decided to stay and the rest were repatriated home to the Eastern Europe by the Allies. Estonians, Latvians, and Lithuanians formed an exceptional group among people who left in Germany, which, on one side, was not rather excessive – only 120K people, but on the other, their political situation was rather complicated. Differently from other refugees, e. g. the Poles, their homelands were occupied by the Soviet Union and did not exist. Thus they were not possible to treat as citizens of the United Nations whose rights were defined by international treaties. The problem consisted of the fact that the United Nations Support and Recreation Office did not have authorised employees who could represent the interests of Baltic refugees against occupant authorities. The situation was complicated even more by constant attempts of the Soviet Union to retrieve “its” citizens. While the United Nations Support and Recreation Office took care about social support in campuses of refugees, British government initiated political solution of this problem. It helped refugees to organise local government, created some programs that offered refugees work places in Britain, and took care about their movement to other countries. Only 2 percent of Baltic refugees were left in Germany, and they became homeless foreigners in the Federal Republic of Germany.