Arfa amžių tėkmėje

LTNe taipjau paprasta aprėpti muzikos kelius ir kelelius, kurie yra ilgi ir vis tolstantys j praeitį. Tad kiekvienas muzikas, jei jam rūpi savoji sfera, privalėtų ateinančioms kartoms palikti savąjį žvilgsnį, kad tie keliai ir keleliai nebūtų užpustyti, kad būtų pamatomi tie žiburėliai, kurie švietė praeityje ir teikia kūrybinių galių būsimoms kartoms. Todėl imdamas į rankas Valerijos Baranauskienės darbą apie arfą, kuri šios knygos autorę lydi visą prasmingą jos gyvenimą, pajuntu naujų žinių antplūdį, galėsiantį praturtinti kiekvieno muziko dvasinį pasaulį. Juk ir tie istoriniai faktai, tie trupinėliai iš įvairiausių šaltinių buvo surankioti per ilgą laiko tarpą. Dabar jie visiems skaitytojams, o ir šio instrumento gerbėjams atskleis instrumento tobulėjimo ir tobulinimo gaires, leis kiekvienam pajusti tą sudėtingą arfos kelią iki šių dienų, kada beveik kiekviena tauta gali didžiuotis ir didžiuojasi savais arfininkais, muzikos arfai kūrėjais. Visa tai V. Baranauskienė savo įžvalgomis, žinoma, remdamasi įvairių šalių menotyrininkų, istorikų tyrinėjimais, pateikia kondensuotai ir raiškiai, pasitelkdama ir turtingą vaizdinę medžiagą. Neabejoju, kad Lietuvos skaitytojas savo gimtąja kalba ras įspūdingų žinių apie arfos kelią per įvairias Europos, Azijos, Afrikos, Amerikos žemynų valstybes, kuriose šis instrumentas buvo žinomas prieš tūkstančius metų. Net tokios mums tolimos šalys, kaip Birma, Egiptas, Graikija, Palestina, Izraelis arba Airija, Prancūzija, Rusija, JAV ir kitos valstybės išsaugojo savų pėdsakų apie arfos plitimą ir tobulėjimą. Net ir Lietuvoje, Z. Slaviūno-Slavinsko teigimu, muzikos !ankas„ga!ėjo nuvesti prie arfos" išradimo ir„tuo būdu pasidaryti pirminę arfą".V. Baranauskienės darbas vertingas ne tik koncentruotu arfos, kaip muzikos instrumento, istorinės praeities nušvietimu. Mums gi ypatingai svarbu, kad autorė plačiai aprėpia ne tik arfos kelią į Lietuvą, bet ir pristato arfininkus - šio instrumento atlikėjus bei pedagogus. Juk nūdienos muzikinio pasaulio dalyviui nedaug kas besako, kad kompozitoriai kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila, Mykolas Kleopas Oginskis grojo šiuo instrumentu, kad garsusis filosofas ir rašytojas Vydūnas puikiai skambino arfa, kad šis jo instrumentas buvo surastas Estijoje ir padovanotas Kintų Vydūno kultūros centrui. Ši knyga primena ir Unę Babickaitę-Graičiūnienę, kuri prieškario metais vienintelė Kaune turėjo arfą ir šį instrumentą išjos skolindavosi Berta Berkavičienė muzikavimui Kauno Valstybės teatro orkestre, kad Lietuvoje muzikavo arfininkės Natalja Sibor, Irina Dandrė-Gusinskaja, daug nusipelniusios arfos populiarinimui. Svarios medžiagos šioje knygoje randame ir apie profesorę Liudmilą Chetagurovą, kuri Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) išugdė visą būrį arfininkių. Jos ir dabar tęsia Mokytojos darbą ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kitose muzikinio švietimo įstaigose. Malonu, kad V. Baranauskienė paliečia ir procesą, kuris liudija Lietuvos kompozitorių dėmesį šiam instrumentui, juk kadaise garsėjęs arfų trio grojo B. Dvariono, K. Kavecko, P. Dikčiaus kūrinius, o arfai solo reikšmingų opusų sukūrė Vladas Švedas, Vytautas Barkauskas.Knygos autorė skaitytojus pamalonina ne tik išraiškinga faktologine medžiaga, bet ir įvairių poetų eilėmis apie arfą. Čia visų pirma minėtinas Vladas Nausėdas, sukūręs „Kanonus Vydūnui", bet ir Tomas Mura (Ellis), Fiodoras Tiutčevas, Kintų vidurinės mokyklos mokytoja - 4 - Eugenija Jefimovienė, sukūrusi eilėraštį „Vydūno arfa", Petras Juodelė, Bernarda Petravičiūtė, Violeta Sagaitytė, o ir Valerija Baranauskienė. Visa tai atveria skaitytojams naują žvilgsnį į arfą, kuri neretai vadinama karališkuoju muzikos instrumentu. O jis pastaraisiais metais Lietuvoje suskamba naujomis spalvomis, sulaukia jaunų talentingų atlikėjų dėmesio, atlikėjų, kurios muzikuoja įvairių šalių orkestruose ir su jais, savo meistriškumą tobulinančios pas garsiausius šio instrumento virtuozus. (Vaclovas Juodpusis. Pratarmė).