Lionginas Šepka gyvenimo ir tradicijų kontekste

LTStraipsnyje apžvelgiama tautodailininko Liongino Šepkaus biografija ir kūryba. Pirmuoju kūrybos dešimtmečiu (1950-1960 m.) L. Šepka tarsi bėgo ir vis giliau grimzdo savo kūrybos pasaulyje. Jis gyveno brolio šeimos palėpėje, tačiau ten kurdamas trukdė kitiems gyventojams, todėl persikėlė į aplūžusią pirtelę, kurią namiškiai po kelių metų nugriovė palikdami L. Šepką benamiu. Drožėjas iš pirties likučių ir molio susirentė savotišką žeminę, kurioje gyveno ir kūrė, drožė paminklus. Kūrėjas maitinosi savo užsiaugintu ar žmonių suaukotu maistu. Tuometinei valdžiai toks menininko gyvenimo būdas bei religinės tematikos kūryba nebuvo priimtina, todėl jis buvo patalpintas senelių ir neįgaliųjų namuose. Teigiama, jog Lionginas Šepka priklauso keistuolių menininkų kategorijai: jo gyvenimas darėsi vis keistesnis, ekscentriškesnis, vienišesnis, pasakojimai apie jo buitį, santykius su žmonėmis yra apaugę įvairiom legendom. Daroma prielaida, jog L. Šepkai tokį gyvenimo būdą įdiegė jo charakteris bei gyvenimo aplinkybės. Spėjama, jog kūrinių pasirašymas rodo L. Šepką turėjus aiškią menininko savimonę. Daroma išvada, jog L. Šepkos asmuo ir jo sovietmečiu atsiskleidusi kūryba, yra visiškai kitokia nei oficialiai buvusi palaikoma ir skatinama pokario drožyba. Liongino Šepkos drožiniuose atsispindėjo jo vidinis nerimas ir joje pavyko išvengti sovietinių reikalavimų kurti pagal anekdotinius ar buitinius siužetus arba monumentalizmą.