Raudojimo prasmė lietuvių laidojimo apeigose

LTSenojoje lietuvių pasaulėžiūroje žmogaus gyvenimas, kaip ir gamtos metų ciklas, suvokiamas nuolatinėje tėkmėje. Čia amžinas judėjimas ratu: nuo gimimo, vestuvių – mirties link. Ir čia nesustojama, nes tai tik riba, už kurios prasideda naujas gyvenimas naujame pasaulyje. Todėl senajame tikėjime nebūtis nebuvo suvokiama kaip visiškas išnykimas – tai tik egzistencijos formalus pasikeitimas. Ilgainiui vyko žymūs pasaulėžiūros ir religijos pokyčiai. Gimsta nauji vaizdiniai. Laidojimo apeigos, kaip ir su jomis susijusios kalendorinės šventės, atspindi dviejų religijų susipynimą. Straipsnyje aptariama raudojimo tradicija, kuri atspindi pasaulėžiūrų sinkretizmą. Mirusiųjų apraudojimas, kaip senojo tikėjimo reliktas, krikščioniškoje etikoje įgyja naują atspalvį. Nepaisant apraudojimo tradicijos nykimo ir nevienodo jos funkcionavimo įvairiose lokalinėse srityse, daugelio žmonių sąmonėje mirusiųjų apraudojimas vis dar būtinas. Straipsnyje aptariami pagrindiniai raudojimo momentai, susiję su tam tikrais laiko ir erdvės taškais. Aprašoma raudų atlikimo specifika, raudų struktūra. Raudojimo vertinimas šiuo metu yra estetinio pobūdžio, tačiau pastarasis reiškinys galėjo būti viena pagrindinių senųjų laidojimo apeigų dalių. Tai patvirtintų griežtos raudotojų elgesio reglamentavimo normos ir tam tikras prasmės įgijimas. Raudojimas galėjo atlikti konkrečias funkcijas – pranešimo, apsaugos, velionio perkėlimo. Tai yra vientisas reiškinys, tačiau siekiant atskleis raudų semantiką, šios normos buvo išskirtos ir glaustai apibūdintos.