Lietuvių griausmavaldžio santykis su chtoniškuoju pasauliu

LTLietuvių tautosakoje Perkūnas minimas kaip griausmo, žaibų ir audros dievas. Perkūnui priešpriešinamas chtoniškojo pasaulio atstovas Velnias. Tarp jų vyksta nuolatinė kova. Reiškiant tokią griežtą opoziciją, su Perkūnu supriešinami ir kiti chtoniškojo pasaulio atstovai, pvz., gyvatė ir žaltys – Lietuvių tautosakoje yra užfiksuotų faktų, leidžiančių manyti, jog galbūt dangiškojo ir chtoniškojo pasaulių priešprieša nebuvo tokia griežta. Straipsnyje bandyta aptarti, kaip į gyvates ir žalčius žvelgiama tautosakoje ir tikėjimuose. Taip pat norėta išsiaiškinti žalčio – dievų pasiuntinio funkcijas. Lietuviška mitologinė medžiaga sugretinama su graikų mitologija. Graikų mitologijoje artimas griausmavaldžio ryšys su gyvate leidžia manyti, jog galbūt panašiai buvo ir lietuvių mitologijoje. Gal lietuvių griausmavaldis Perkūnas kažkada buvo artimiau susijęs su chtoniškuoju pasauliu negu galima įsivaizduoti. Iki mūsų dienų išliko tik dangiško dievo Perkūno vaizdinys. Apie Perkūno chtoniškuosius bruožus liudija ir lietuvių liaudies pasakos. Taigi galima manyti, kad Perkūnas buvo susijęs su chtoniškosios sferos atstovais, būtent su žalčiais. Lietuvių griausmavaldis, turėdamas kai kurių chroniškų bruožų, yra artimas graikų griausmavaldžiui Dzeusui. Žaltys lietuvių mitologijoje ne tik dievų pasiuntinys, bet gali būti ir asmeninis Perkūno pasiuntinys. Vadinasi, dangiškojo ir chroniškojo pasaulių opozicija nėra labai griežta.