Lietuvių kalbos leksikos paveldas, atsinaujinimo būdai ir paskatos XXI a. pradžioje

LTKiekvienos kalbos leksika atskleidžia, kuo gyvena ta kalba kalbantys žmonės, kaip gyveno praeityje kalbėję jų protėviai, ir netgi gauti duomenų apie būsimus kalbos pokyčius. Darbe apžvelgiamos svarbiausios XXI a. pr. lietuvių kalbos leksikos pokyčių kryptys ir atsinaujinimo būdai. Remiamasi Lietuvių kalbos institute kaupiamu Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynu. Aptariamos dažniausios naujų žodžių atsiradimo paskatos: poreikis įvardyti naujas įvairių sričių realijas, išreikšti individualumą. Šie leksikos pokyčiai liudija šiuolaikinės lietuvių kalbos gyvybingumą ir atsinaujinimo galimybes. Lietuvių kalbos leksikos paveldas – senosios žemdirbystės kultūros atspindys, kuris gula į storus leksikos aprašus ir šiuolaikines skaitmenines duomenų bazes, bet tai nereiškia, kad žodynų rašytojai žvelgia tik į praeitį. Dabarties leksikos sluoksnis yra judrus, atspindintis suintensyvėjusius politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius visuomenės pokyčius, sparčią mokslo raidą ir šalių, jų kultūrų tarpusavio ryšius, taip pat ryšių plėtojimąsi pačioje kalbinėje bendruomenėje, ypač išpopuliarėjus socialiniams tinklams. Vienas iš bendrųjų Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno rengėjų tikslų – griauti du Lietuvoje įsigalėjusius kalbinius mitus: 1) lietuvių kalba miršta (arba: išsigimsta); 2) naujažodžius kuria kalbininkai. Lietuvių kalba turi užtektinai vidinių galių, išteklių ir būdų atsinaujinti. Šį procesą lemia ne nedidelė kalbininkų grupelė, o visų kūrybiškų kalbos vartotojų valia ir pastangos rūpintis lietuvių kalbos ateitimi.