Пачаткі афіцыйнай іерархіі хрысціянства заходняга абраду ў ВКЛ: дакументы і сведчанні XIII ст

LTPaminėjus pirmuosius mėginimus apkrikštyti Baltarusijos žemes pagal Vakarų krikščionybės apeigas, tokius bandymus įžiūrint jau nuo IX a. antrosios pusės, pereinama prie XIII a. įvykių, susijusių su kunigaikščio Mindaugo krikštu ir karūnavimu. Šis krikštas reiškė ir naujos vyskupijos bei diecezijos įkūrimą, jos vyskupo paskyrimą. Juo tapo vyskupas Kristijonas, lotyniškuose dokumentuose įvardintas kaip Cristianus episcopus Lethovie ir pan. 1253 m. Lietuvai popiežius paskyrė kitą vyskupą – dominikoną Vitą, apie jį rašo XIII a. lenkų kronikos. 1255 m. Vitas buvo atlaisvintas nuo šių pareigų. Apie jį rašytiniuose šaltiniuose yra išlikusios tik fragmentiškos žinios. Manoma jį buvus slavu (čeku arba lenku), tačiau neatmestina galimybė, kad jis buvo kilęs iš rytų slavų žemių – Ukrainos ar Baltarusijos. Kyla klausimas, kur buvo jo, kaip paskirtojo Lietuvos vyskupo, buveinė? Straipsnyje laikomasi požiūrio, kad Mindaugas buvo karūnuojamas Naugarduke, o pirmojo Lietuvos-Baltarusijos vyskupo katedrą galima lokalizuoti Liubčioje prie Naugarduko. Ši tezė jau buvo iškelta istoriografijoje, pradedant Teodoru Narbutu. Straipsnyje pateikiami argumentai, pagrindžiantys tokią lokalizaciją, o vienas svarbiausių yra rašytiniuose šaltiniuose išlikęs vyskupo įvardijimas lotyniškai: episcopus Lubusensis, Lubecensis, Lubuzensis, Lubozanus, Lubuzanus. Tai neprieštarauja jo kitam įvardijimui: episcopus Litovie, episcopus Litoviensis, Lithiviensis, Lithomiriensis, Luthomiriensis. Vienais atvejais turėta omenyje vyskupo buveinė, o kitais – jo bažnytinei jurisdikcijai pavaldi teritorija.