Нормы Статута ВКЛ 1588 г. у сямейным праве i спадчынных правах жанчын (1772-1840 гг.)

LTLDK 1588 m. statuto normos lietuvių ir baltarusių žemėms pakliuvus į Rusijos sudėtį veikė ir toliau nepaisant šių žemių pradėto integravimo į Rusijos teisinę erdvę. Jei politinėje ir administracinėje sferose buvo įvedamas naujas valdymas ir naujas administracinis pavaldumas, tai matrimonialinių santykių teisės sferoje, įskaitant palikimo teisės klausimus, toliau buvo tęsiamas 1588 m. Lietuvos statuto normų laikymasis iki pat šio statuto panaikinimo. Vis dėlto valstybinė valdžia atskiras normas keitė ir 1819 m. panaikino šliūbų kontraktų legitimumą. Jie buvo numatyti statute ir sudarė pagrindą aukščiausiojo luomo tradiciniams santuokiniams šeimyniniams santykiams lietuvių ir baltarusių žemėse. Konfliktinėse situacijose ir teisminiuose procesuose dėl sugyventinių santykių vietinė dvarininkija dažniausiai apeliuodavo į Rusijos teisines normas, tačiau moterų paveldėjimo teisė toliau rėmėsi 1588 m. statutu, kuris moterims teikė daugiau teisių nei vidinėse Rusijos gubernijose. Šis prieštaravimas XIX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje įgijo politinę reikšmę ir buvo vienas iš artikuliuotų motyvų 1840 m. galutinai panaikinti LDK 1588 m. statuto veikimą visose vakarinėse gubernijose. Straipsnyje pristatant atliktą šeimos teisės ir moterų paveldėjimo teisių padėties būklės 1772–1840 m. tyrimą be publikuotų šaltinių remtasi ir archyviniais, nagrinėjant atskirus atvejus, užfiksuotus ir saugomus Baltarusijos nacionalinio valstybinio archyvo Gardine bylose.