Метады датавання керамічнага посуду з раскопак гарадоў і замкаў

LTMolinių indų fragmentai – svarbiausias archeologinių kolekcijų elementas tiems, kas tiria visų epochų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) miestus ir pilis. Jų reikšmę sunku pervertinti. Tai gausiausia radinių grupė, jie geriausiai išsilaiko bet kokioje terpėje, juos lengva datuoti, nes jie XIV-XVIII a. gana dažnai kito, be to atidus molinių indų tyrimas suteikia galimybę gauti vertingų duomenų apie to meto technologijas, prekinius ryšius, buities kultūrą, leidžia nustatyti archeologinės vietovės buvusių gyventojų socialinį statusą. Tam, kad išsaugoti maksimalų šio tipo radinių informatyvumą, lauko paieškų metu nereikia jų atskirti nuo nuo kitų surastų artefaktų. Visai netinkama yra praktika rinkti tik indų dugnus ir kaklelius arba įprotis nerinkti tų indų, kurių tyrėjas nepažįsta, fragmentų. Straipsnyje aptariami metodai, leidžiantys datuoti radinius: stratigrafinis (archeologinio paminklo egzistavimo (ir sunaikinimo) datavimas, atsižvelgiant į kultūrinių sluoksnių sudėtį, sinchroninės medžiagos sugrupavimą, surastų artefaktų tipologiją ir kt.), gaminio technologijos (molio ir jo priemaišų sudėtis, glazūravimas, nudažymas, išdeginimo lygis), tipologinis (grupuojant jų plotį, dydį, aukštį, formą it pan.), pagal naudojamų indų rūšis, palyginamasis (ypač teritoriškai artimų archeologinių radimviečių). Kompleksinis tokių tyrimo metodų panaudojimas leidžia išplėsti ir pagilinti mūsų žinias apie įvairių periodų LDK miestų ir pilių buitinę keramiką.