Родавыя легенды шляхты ўсходнеславянскага паходжання ў Вялікім Княстве Літоўскім: тэндэнцыі развіцця ў XVII ст

LTStraipsnyje nagrinėjamos rytų slavų kilmės šlėktos giminių atsiradimo legendos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII a. siekiant įžvelgti vyravusias tendencijas. Viena iš jų yra ypač reikšminga lyginant su XVI a. Pirmosios legendos apie atskirų aristokratinių giminių kilmę yra fiksuotos jau „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žemaitijos kronikoje“, sukurtoje maždaug 1520–1530 m. Ten buvo iškelta ponų Goštautų, kunigaikščių Alšėniškių ir kai kurių kitų giminių kilmė. XVI a. antroje pusėje į kilmės legendų siužetus buvo įtraukti dar kiti LDK magnaterijos atstovai: Radvilos, Glebavičiai, Daragastaiskiai, Chodkevičiai, Sapiegos, Valavičiai. Nors jų dalis buvo rytų slaviškos kilmės, tačiau giminės legendose buvo akcentuojamos giminės šaknys etninės lietuvių bajorijos aplinkoje. Toks motyvas išplaukė iš siekio pagrįsti giminės teises į aukščiausius valstybinius postus, mat pagal galiojusią praktiką nuo 1413 m. iki 1563 m. teisę į tuos postus LDK galėjo turėti tik katalikai, o tai faktiškai reiškė – tik lietuviai pagal kilmę. XVII a., kai baltiškos ir rytų slaviškos kilmės elitai LDK galutinai apsiformino į vieną „politinę tautą“, rytų slaviškos kilmės „rusėnų“ šlėktai jau nebebuvo būtinybės vesti savo giminės šaknis iš lietuvių kunigaikščių ar diduomenės. Ypač tai ryškėja nagrinėjant XVII a. kurtas legendas apie rytų slaviškos kilmės gimines: Tiškevičių, Sluškų, Valavičių, Kmitų, Vainų, Belazorų. Tose legendose įžvelgiamas jų ryšys su Rusia, pažymimas atsidavimas didžiojo kunigaikščio valdžiai, iškeliamas giminės vaidmuo ginant valstybę nuo išorės priešų.