Палессе ў ліхалецці сярэдзіны XVII стагоддзя

LTLDK Polesės regiono pavietuose iki XVII a. vidurio gyveno virš pusės milijono žmonių. Daugiausiai apgyvendinti buvo Bresto ir Pinsko pavietai. Šaltinių analizė rodo, kad nemažai išeivių iš baltarusiškų žemių būta tarp Ukrainos kazokų, kai kurie iš jų netgi užėmė vadovaujančias kazokijos pozicijas. 1648 m. vasario pirmoje pusėje Zaporožės Sečės kazokų atamanu išrinkus Bogdaną Chmelnickį, jis ėmė ruoštis sukilimui, siųsdamas savo emisarus ir į LDK slaviškas sritis, kuriose dar buvo gyvos pravoslaviškos tradicijos. Kazokų pergalės 1648 m. gegužės mėnesį prieš Lenkijos kariuomenę paskatino kazokų-valstiečių karą Baltarusijos teritorijoje 1648–1651 m. Straipsnyje, remiantis publikuotais ir archyviniais šaltiniais, atskleidžiamas LDK karinių pajėgų ir kazokų sukilėlių susidūrimų mastas, detalizuojami kariniai veiksmai atskirose Polesės regiono vietovėse, pažymimi smarkūs miestų sugriovimai to karo metu, parodomi dideli demografiniai nuostoliai. Ypač nukentėjo žydai ir katalikai, pastarieji šaltiniuose įvardijami dažnai kaip „liachi“ (lenkai). Kazokai Baltarusijos teritorijoje susilaukė nemenko valstiečių palaikymo. Lenkijos-Lietuvos valdžiai, surinkus didesnę kariuomenę, pavyko perkelti karinius veiksmus į Ukrainos teritoriją, dėl ko Polesės regionas, negaudamas kazokų paramos, pacifikuotas, ir ten karas iki 1651 m. rudens pasibaigė. Kilus naujai sukilimo bangai Ukrainoje 1652–1653 m., ji Polesės regiono tiesiogiai nepasiekė. Aptariamo laikotarpio kariniai veiksmai, nederliai, badas ir migracijos ženkliai sumažino gyventojų skaičių, ypač Baltarusijos pietrytiniuose rajonuose.