Яшчэ раз да пытання аб асаблівасцях узбраення беларускіх зямель ВКЛ у канцы XIV - XV стст

LTStraipsnyje pagrindžiama nuomonė, kad LDK karinių pajėgų ginkluotė ženkliai pasikeitė XV a., kas siejama su Lietuvos ir Lenkijos suartėjimu, įtvirtintu 1385 m. Krėvos unija. Tai reiškė, kad XIV a. ir XV a. sandūroje LDK, jos sudėtyje buvusios baltarusių žemės, ėmė geriau ginkluotis, nes labiau orientavosi į Vakarų karinę techniką ir ekipuotę. Tai siejama su Lenkijos įtaka, jos gamybos vakarietiško stiliaus ginkluotės perėmimu. Dalis tuometinės modernios ginkluotės kaip trofėjus pakliuvo ir iš Teutonų ordino kryžiuočių, juos įveikus kariniuose žygiuose. Kartais kryžiuočiai iš savo arsenalų tiekdavo ginklų maištaujantiems LDK kunigaikščiams jų tarpusavio vidaus kovose. Griunvaldo (Žalgirio) mūšyje LDK kariuomenė savo apsiginklavimu nenusileido kryžiuočiams. Straipsnyje formuluojami teiginiai ir argumentai grindžiami rašytiniais šaltiniais ir archeologine medžiaga. Archeologiniai kasinėjimai, tiesa, nors ir duoda vertingos medžiagos apie tuometinę ginkluotę ir ekipuotę, tačiau reikia atsižvelgti, kad vėlyvaisiais viduramžiais geri ginklai ar šarvai buvo brangūs, vertinami, dėl to mirus kariui jų taip paprastai nedėdavo į kapą, o perimdavo gyvieji gentainiai, šeimos nariai ar kovos bendražygiai. LDK savo ginkluote XV–XVI a. neprilygo turtingoms Europos šalims ir net Lenkijai, tačiau aiškiai pastebimas materialinės techninės karybos raidos vakarietiškas vektorius. Nors XVI a. augant turkų ir vengrų įtakai karyboje pasireiškė pakartotinė orientalizacija, tačiau rytietiška karinė technika nesugebėjo kardinaliai pakeisti vakarietiškos ginkluotės pagrindo.